Dar praėjusio amžiaus pabaigoje, gūdžiais 1998-aisiais, iškilo problema, sprendžiama ir niekaip neišsprendžiama štai jau 17 metų – iki dabar: ką daryti su rajono šilumos ūkiu. Problema – itin aktuali, nes centralizuotai tiekiama šiluma naudojasi didžioji dauguma Ukmergės gyventojų. Šildosi bei apsimoka sąskaitas. Natūralu, kad didžiulėms sąskaitomis nesidžiaugia. Taigi, visoms buvusioms ir esamoms rajono valdžioms turėjo ir turi rūpėti, ne kaip šilumos ūkį tik toms valdžioms naudingomis sąlygomis leisti iš rankų į rankas, bet kaip sumažinti šildymo kainas. Galima daryti išvadą, kad rūpėjo vis dėlto prmasis dalykas – nes šilumos kainos iki šiol yra vienos didžiausių šalyje.
1998 m.
Vilniečiai traukiasi, ukmergiškiai „šildo orą“
Daugelį dešimtmečių, iki 1998 m., Ukmergės šilumos ūkis priklauso specialios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“. Ukmergiškiams yra naudinga būti prisišliejus prie vilniečių, nes šie iš dalies dengdavo nuostolingai šilumos energiją tiekiantį Ukmergės filialą. Tačiau tai nėra naudinga Vilniaus bendrovei ir netenkina Vilniaus miesto savivaldybės. Pastaroji nutaria reorganizuoti minėtą bendrovę ir šilumos ūkius perduoti konkrečių savivaldybių globai ir atsakomybei. Ukmergiškiams šilumos ūkis turi būti perduotas 2000 metais.
1998 metais sudaromas Ukmergės šilumos tinklų veiklos preliminarų planą. Plano tikslas – numatyti priemones, kaip atstatyti Ukmergės šilumos ūkio finansinį gyvybingumą, nustatant išlaidas padengiančius šilumos tarifus. Plano rengėjai – Lietuvos energetikos institutas – pažymi, kad 80 proc. šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų yra senesni kaip 10 metų ir kad rajone yra įrengta per daug šilumos gaminimo įrengimų. Suskaičiuojama, kad 1997 metais buvo panaudojama tik kiek daugiau nei dešimt proc. įrengimų galios. Įtaką šilumos savikainai daro ir šilumos tiekimo nuostoliai. Vartotojus pasiekia tik 57 proc. pagamintos energijos. Konstatuojama, kad, esant tokiems gamybos rodikliams, centralizuotos šilumos tiekimas yra sunkiai pateisinamas. Daroma išvada, kad tuometė šilumos kaina – 10,5 ct/kWh – vestų į nuolatinį šilumos ūkio prasiskolinimą ir kad 2000 metais, nesiėmus pertvarkų, šilumos kaina rajone turėtų būti apie 14 ct/kWh. Siūloma šilumos ūkio pertvarka, kuriai atlikti reikia apie 7 mln. litų.
1999 m.
Socialinio sukrėtimo grėsmė
Plano rengėjai pabrėžia, jog toks staigus kainos pakėlimas iki realių išlaidų padengimo gresia socialiniais sukrėtimais. Tuomet minimalus darbo užmokestis buvo 430 litų, o šilumos mėnesio sąskaita būtų padidėjusi apie 70 litų. 1998-2000 metais rajono meru dirba konservatorius Antanas Dambrauskas. Jis sako, kad visų peripetijų, vykusių tuomet šilumos ūkyje, nebepamena, bet problemų yra ne tik mieste, bet ir gyvenvietėse. „Pavyzdžiui, Pašilėje šilumos kaina buvo sunkiai suvokiama – 25 ct/ kwh,“- prisimena buvęs meras. „Aš buvau prieš šilumos ūkio nuomą. Tuomet metinis savivaldybės biudžetas siekdavo apie 60 mln. litų., o savivaldybė 2000 metais turėjo tik apie 10 mln. litų skolų. Tad dar drąsiai buvo galima skolintis ir šilumos ūkyje tvarkytis patiems. Tačiau rajono tarybos dauguma pasisakė už investuotojo paiešką,“ – kalba A. Dambrauskas.
2000 m.
Patys valdyti nemoka
UAB „E-energija“ (tuomet įmonė vadinosi „Energijos taupymo centras“) direktorius Virginijus Strioga sako, kad rajono šilumos ūkio būklė 2000-iaisiais metais nėra nei labai bloga, nei labai gera. „Manau, politikai tiesiog pabijojo atsakomybės. Tuo metu ūkis buvo perimamas iš Vilniaus šilumos tinklų. O savivaldybė neturėjo patirties valdyti tokį ūkį – nes niekada jo ir nevaldė. Manau, dėl to ir buvo organizuotas tas konkursas, kad, tik perėmus ūkį, iš karto jį atiduoti investuotojui”, – įžvalgomis dalijasi V. Strioga. „Šilumos ūkiai dažniausiai nuomojami tada, kai susiduriama su rimtomis finansinėmis problemomis. Bent jau mūsų tokia patirtis – nuomavomės praktiškai bankrutavusias šilumos tiekimo įmones. Ukmergėje ta situacija finansiškai nebuvo labai bloga, ten nebuvo kažkokių didelių skolų,“ – kalba V. Strioga. „Be to, 1999-2000 metais ne šiaip sau dvidešimt šalies savivaldybių paskelbė šilumos ūkio nuomos konkursus. Tada bankuose gauti pinigų buvo ypatingai sunku“, – prisimena V. Strioga.
Investicijoms pinigų nėra
2000 pradžioje A. Dambrauskas pasirašo potvarkį dėl darbo grupės, rajono šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos konkurso dokumentų ruošimui, sudarymo. Darbo grupėje – ir tuometis „Ukmergės šilumos tinklų“ direktorius Juozas Kupčinskas.
„Aš ir tada, ir dabar manau, kad rajono vadovai arba turėjo gražiuoju tartis su vilniečiais, kad ūkis nors kelis metus nebūtų atjungtas nuo Vilniaus, arba ūkiui reikėjo ieškoti investuotojo. 2000-aisiais metais „Ukmergės šilumos tinklai“, be 2,5 mln. litų iš Finansų ministerijos gautos paskolos, dar buvo 600 tūkst. litų skolingi už šaltą vandenį, 400 tūkst. litų už dujas. Be to, reikėjo atiduoti paskolą Švedijos įmonei už renovuotą Šventupės gyvenvietės katilinę. „Savivaldybė už biudžetinių įstaigų šildymą mums buvo skolinga apie 2 mln. litų. Tad manau, jog be pagalbos iš šalies mes būtume neišgyvenę, net ir padidinus šilumos kainą nuo 10,5 iki beveik 14 ct. Pabranginus šilumą, jos ūkiui modernizuoti vis tiek nebūtume surinkę pinigų, o tokių paramų kaip yra dabar (ES parama) tada niekas nedalino”, – kalba J. Kupčinskas.
Valdžia keičiasi, šilumos ūkis merdi toliau
2000 metais kaip tik vyksta rinkimai į rajonų tarybas. Didžiausio rinkėjų palankumo Ukmergėje susilaukia Lietuvos Valstiečių partija. Mere išrenkama Valstiečių partijos atstovė a.a. Janina Akstinavičienė. Iki tol dirbę opozicijoje, „valstiečiai“ ukmergiškiams, be visų kitų pažadų, pasižada surasti investuotoją į šilumos ūkį ir atpiginti šilumą, kurio lėšomis jis bus modernizuotas ir taip gyventojams atpigs šiluma. Sudaroma valdančioji koalicija: Lietuvos valstiečių partija, Naujoji sąjunga (socialliberalai) ir tuometė Lietuvos demokratinė darbo partija (dabartiniai socialdemokratai).
Naujieji rajono vadovai įpareigoja darbo grupę iki tų metų gegužės mėnesio išnagrinėti rajono šilumos ūkio ir atskirų šilumos šaltinių techninę būklę ir pateikti pasiūlymus dėl jo modernizavimo ir atnaujinimo. Taip pat pavesta paruošti pasiūlymus, ką daryti su 2,5 mln. litų valstybės paskola, kuri skirta rajono šilumos ūkio modernizavimui.
2,5 mln. litų užsakymas politikui – jokio interesų konflikto
Birželio mėnesį, išnagrinėjusi darbo grupės atliktą šilumos ūkio auditą, rajono taryba nusprendžia 2.5 mln. litų paskolą skirti kaimų šilumos ūkio modernizavimui. Šių darbų konkursą laimi rajono tarybos nario Juozo Armanavičiaus valdoma UAB „Izobara“. O Ukmergės miesto, Šventupės ir Dainavos gyvenviečių šilumos ūkius nuspręsta nuomoti konkurso būdu. Taryba taip pat sudaro konkurso investuotojui į šilumos ūkį parinkti organizavimo ir pasiūlymų vertinimo komisiją. Jos pirmininku paskiriamas mero pavaduotojas, Naujosios sąjungos atstovas Leonardas Nugaras. Savivaldybės paruoštą konkurso medžiaga sudomina tris įmones: UAB „Litesko“, UAB „Energijos taupymo centras“ ir UAB „Suomijos energija“. Tačiau pastaroji įmonė savo pasiūlymo nepateikia. Tad minėtai savivaldybės komisijai tenka rinktis iš dviejų dalyvių.
Laimėtojo neatspėjo
„Tuomet iš politikų kalbų aš supratau, kad konkursą turi laimėti UAB „Litesko“. Ji tuomet buvo didesnė, finansiškai pajėgesnė įmonė”, – pasakoja V.Strioga.
Vokų su investuotojų pasiūlymais atplėšimo procedūra vyksta savivaldybėje 2000 m. rugpjūčio mėnesį. Joje dalyvauja 5 komisijos nariai bei pasiūlymus pateikusių įmonių vadovai. Pirmasis vokas pagal eilės tvarką yra UAB „Energijos taupymo centras“. Pasiūlymo turinys:
Investavimo būdas: nuoma;
Parduodamos vartotojui šilumos kaina – 12,6 ct/kWh be PVM;
Nuomos trukmė: 12 metų;
Investicijų suma: 8015000 Lt su PVM.
Atplėšiamas vokas su UAB „Litesko“ pasiūlymu. Pasiūlymo turinys:
Investavimo būdas: nuoma;
Parduodamos vartotojui šilumos kaina – 13,0 ct/kWh be PVM;
Nuomos trukmė: 15 metų;
Investicijų suma: 15340000 su PVM.
Komisijos nariai konkurso nugalėtoju pripažino UAB „Energijos taupymo centras“.
Pasiūlyta kaina – viena mažiausių šalyje
„Mums pavyko padaryti geras konkurso sąlygas, gavome gerą šilumos kainą bei investicijas. Sutartyje buvo numatyta, kad šilumos kaina nedidės 2 sezonus, neatsižvelgiant nei į dujų kainą, nei į kitus veiksnius. Štai, pavyzdžiui, tuo metu Vilniuje šilumos kilovatvalandės kaina buvo 10,88, Kaune 11,98, Klaipėdoje 09,5, Šiauliuose 12,4, Marijampolėje 13,12, Vilkaviškyje 13,71, Šilutėje 14,3, Tauragėje 13,9, Biržuose 14,57, Varėnoje 13,75, Pakruojyje 16,00, Akmenėje 15,33 cento. Tuo metu Ukmergėje buvo viena mažiausių šilumos kainų šalyje ir tai tęsėsi du sezonus,“ – kalba J. Kupčinskas.
„Šiame konkurse konkurencija buvo reali. Mes tiksliai suskaičiavome, kiek, ką, kur ir kaip reikia daryti, kiek investuoti,“ – prisimena V. Strioga.
Kam ir kodėl neįtiko maža šildymo kaina – kitame VILKMERGE.lt numeryje.
Albinas Juknys
Skaitykite ir žurnale:
