Tęsiame redakcijos tyrimą apie Ukmergės šilumos ūkį ir Algirdo Kopūsto vadovaujamų miesto politikų ir verslo sprendimus, dėl kurių rajono gyventojai jau patyrė milijonus litų žalos.
A. Kopūstas kartu su savo komanda 2010 metais į karą prieš bendrovę „Miesto energija“ ėjo kalbėdami apie rajono gyventojų gynimą ir žadėdami bent dešimtadaliu sumažinti šilumos kainą. Tačiau surinkti duomenys rodo, jog tikrieji jų motyvai buvo visai kiti – užsitikrinti šiltas ir Ukmergės rajono gyventojų pinigais dosniai apmokamas darbo vietas savo artimiausiai aplinkai.
Nauda – ir pinigai, ir politika
Redakcijos šaltinių teigimu, tikrosios šilumos ūkio pertvarkos priežastys yra tampriai persipynusios. Nors akis bado atskirų savivaldybės politikų (tiksliau būtų juos vadinti politikos verslininkais) suinteresuotumas dosniais šilumos ūkį valdančių įmonių užsakymais, tačiau ne mažiau svarbus buvo ir valdančiosios koalicijos noras išlaikyti gyventojų pasitikėjimą prieš 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimus.
Būtent A. Kopūsto vadovaujama partijų koalicija karą šilumos ūkyje pasitelkė kaip pagrindinį kozirį 2011 metų vasario 27 dieną vykusių savivaldybės tarybų rinkimų kampanijoje. Rajono spaudoje ir viešame gyvenime dažnai buvo teigiama, jog būtent bandymas perimti šilumos ūkį „į gyventojų rankas“ yra bene didžiausias politikų nuopelnas.
„Izobaros” savininkas Juozas Armanavičius (pirmas iš kairės) talkino A.Kopūstui perimant šilumos ūkį, nes tikėjo galįs pakeisti ankstesnius nuomininkus
„Izobara“, Juozas Armanavičius ir Rubikono grupė
Savivaldybės administracijos direktoriaus Juozo Varžgalio įsakymais šilumos kainą Ukmergėje ir investicijas nustatinėjo ekstremalių situacijų komisija, kurioje dirbo gydytojai, ugniagesiai, policininkai, kelininkai. Jų pareiga ir pašaukimas – gelbėti ir padėti žmonėms, tačiau šįkart jie buvo priversti narplioti šilumos kainų pinkles. Vienas tokių epizodų – tai baltais siūlais susiūtas šilumos karas ir bendrovė „Izobara“, kurios tuometinis savininkas ir rajono tarybos narys J. Armanavičius buvo ne tik aktyvus karo dalyvis, bet ir sėkmingai pasipildė kišenes, kai šiai įmonei iš esmės vien gydytojų ir gaisrininkų balsais ekstremalių situacijų komisijoje buvo patikėta už „iš lubų“ nurašytą kainą 2010-2013 metais valdyti miesto šilumos ūkį.
Tiesa, „Izobara“ Ukmergės šilumos ūkyje „sėkmingai“ dirbo dar ir iki perimant vadovavimą šilumos ūkiui savivaldybės administracijai. Štai 2009 metais po tarybos ir administracijos sprendimų netenkinti „Miesto energijos“ investicijų, ši nusileido. Tada paskelbtus šilumos trasų rangovų konkursus laimėjo (kaip netikėta!) rajono politikų valdomos įmonės. Pavyzdžiui, „Izobara“ ėmėsi šilumos trasų Vienuolyno gatvėje, o kito tarybos nario Valdo Petronio valdoma UAB „SMD“ pradėjo dirbti J. Maironio gatvėje.
Būtent „Izobarai“ atiteko ne tik garbė, kai savivaldybė 2010-aisiais perimtą šilumos ūkį perdavė „savo žmogaus“ – rajono tarybos nario – įmonei. Žinoma, tai buvo slepiama pasirašant šilumos ūkio eksploatacijos sutartį. Akivaizdus interesų konfliktas neliko nepastebėtas – „Izobara“ nutraukė katilinių eksploatacijos sutartį su UAB „Ukmergės šiluma“.
Tuomet J. Armanavičius teigė tai darąs dėl prasidėjusių spekuliacijų, susijusių su jo, kaip rajono tarybos nario, veikla.
Kaip interneto portalui vilkmerge.lt yra sakęs vienas iš „Miesto energijos“ savininkų Virginijus Strioga, viso proceso metu jis suprato, kad „Izobara“ kažkuriuo metu pradėjo galvoti, kad jie ir patys susitvarkytų su Ukmergės šilumos ūkiu. „Izobara“ 1999 ir 2005 metais – tai dvi visai skirtingo dydžio įmonės. Jei 1999-aisiais tokių minčių nebūta, tai situacija buvo pasikeitusi jau po poros metų. V.Striogos teigimu, bendra rajono politikų nuomonė buvo ta, jog ūkyje galėtų susitvarkyti ir vietiniai. O „Izobara“ visada buvo šalia ir rajonui nutraukiant sutartį su „Miesto energija“, ir labai aktyviai dalyvavo perimant šilumos ūkį.
Iš 2012 metais „Ukmergės šilumos“ veiklos patikrinimo ataskaitos matyti, jog iki 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų beveik visus šios įmonės perkamus remonto darbus atlikdavo būtent „Izobara“. Jai patikėtos net devynios sutartys, o bendra darbų suma siekia 274 tūkst. litų.
Po rinkimų estafetę perėmė UAB „Ukmergės remontas“ kartu su UAB „Komforta“, kurios savininkas ir direktorius Vydas Paknys šįkart į tarybą buvo išrinktas kaip nepriklausomas kandidatas (o vėliau tapo „nepartiniu“ meru). Per tikrintą laikotarpį (2011 metai ir 2012 metų I ketvirtis) bendrovės su šilumininkais sudarė 21 sutartį, kurių bendra vertė daugiau nei 361 tūkstantis litų.
Beje, būtent šių rinkimų metu, vasario 27 dieną, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise. Policija nustatė įtariamuosius, pirkusius balsus Liberalų ir centro sąjungos naudai ir reikalavusius reitinguoti kandidatus, iš kurių į tarybą pateko J. Armanavičius ir Sigitas Masiulionis. Policija tuomet turėjo duomenų, kad balsų pirkimą organizavo būtent J. Armanavičius. Tačiau tyrimui vadovavęs prokuroras pasipriešino policininkų planams apklausti politikus. Pasitenkinta tuo, kad įtarimai pareikšti tik nusikaltimo vykdytojams.
Ukmergė į pigaus biokuro traukinį pavėluos beveik 10 metų (statoma katilinė Vilniaus g.)
Netrukus vietines, tuomet dar „Izobaros“ pajėgas su J.Armanavičiumi priešakyje papildė visoje šalyje pagarsėjusi „Rubikon“ įmonių grupė (dabar oficialiai vadinasi „Icor“). Vilkmerge.lt šaltinių teigimu, būtent „Icor“ yra viena iš pagrindinių naujosios biokuro katilinės, šiuo metu statomos Vilniaus gatvėje, vystytojų. Tačiau J.Armanavičius neigia šias kalbas. „Icor“ su naujaja katiline susijusi tik tiek, kad pasamdyta kaip statybų rangovas”, – tikina J.Armanavičius. Buvo planuota, jog katilinė pradės veiklą dar 2014 metų liepą, tačiau dabar oficialus startas atidėtas iki 2015-ųjų. Nepriklausomo šilumos gamintojo statusą turėsianti katilinė Ukmergės gyventojams tieks iš biokuro deginimo gaunamą šilumą, nors tokius „Miesto energijos“ projektus savivaldybės taryba yra atmetusi ne kartą. Katilinę valdančios UAB „Ukmergės katilinė“ vadovė Ingrida Žukauskienė yra skelbusi planus, kad sezono metu katilinė turėtų dirbti visą parą, joje būtų įdarbinti 7 žmonės. Nors šiuo metu šalia vaikų globos namų iškilusi katilinė dar derinama, jos kaminas jau rūksta ir šiluma „Ukmergės šilumai“ jau tiekiama.
„Smulkūs“ A.Kopūsto žmonos versliukai
Politikai tikriausiai patikėtų sutapimu, jog „šilumos kare“ aktyviai dalyvavo ir savo asmeninius pinigus aukojo ne tik meras A.Kopūstas, bet ir jo žmona Zofija Belickienė. Būtent jos vadovaujamos maitinimo įmonės „Geras skonis“ darbuotojai 2010-ųjų rugsėjį vykusių viešų piketų metu nemokamai dalijo maistą susirinkusiems miestiečiams. Tuo metu neva miesto bendruomenė, vadovaujama Juliaus Kazėno, ėmėsi kviesti gyventojus „budėti“ prie katilinės Šviesos gatvėje. Statytos simbolinės barikados, prie katilinės kūrenti laužai, o šiltą maistą vežė ir nemokamai dalijo mero žmona.
Mero žmonai Zofijai Belickienei (pirma iš kairės) 2010-ieji buvo itin sėkmingi – sekėsi ne tik politikui vyrui, bet klestėjo ir asmeninis verslas
Galima būtų ir patikėti, kad verslininkė ir politikė įmonės lėšas rajono gyventojams aukojo iš geros širdies. Tačiau tokią mintį vėliau paneigė pats A. Kopūstas. Dar rudenį viešai dievagojęsis, jog į mero postą tikrai negrįš, po kelių vietos politikų kūlversčių 2011-aisiais vėl atsidūrė mero kėdėje.
Priešrinkiminiai metai Zofijai Belickienei buvo aktyvūs ne tik vyro politine veikla. Jai stebėtinai gerai „sekėsi“ verslo reikalai – gauta beveik 200 tūkst. litų parama iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, už dešimtis tūkstančių litų įsigyta įmonių akcijų, dovanojimo pagrindais perleistas žemės sklypas.
Savivaldybės įmonėse įdarbinti „savi“
Prasidėjus karui, „Ukmergės šiluma“ netruko pagarsėti kaip merui lojalių savivaldybės darbuotojų ir jų artimų žmonių būstinė. Neatsitiktinai darbuotojų algoms bendrovė vien per 2011 metus išleido daugiau nei 1 mln. litų. Šiuos faktus konstatavę kontrolieriai vėliau pažmyėjo, jog darbo užmokesčio nuostatai patvirtinti tik įmonės direktoriaus įsakymu, nors pagal įstatus tai turėjo spręsti bendrovės valdyba.
Pažeidžiant vyriausybės nutarimą, įmonės vadovui Raimondui Ragauskui nustatytas didžiausias atlyginimo koeficientas. Toks gali būti nustatytas, jei įmonės apyvarta būtų ne mažesnė nei 200 mln. litų ir joje dirbtų bent 1000 darbuotojų. Maža to, R. Ragauskas savo paties įsakymu sau skirdavo iki poros tūkstančių litų siekusius priedus prie atlyginimo, nors įmonės valdyba to ir nebuvo numačiusi.
„Šilumos ūkio” pirtelėje smagiai vanojasi Ukmergės valdininkai
Savivaldybei pradėjus periminėti turtą, netrukus paaiškėjo, kad A.Kopūstui padeda iš „Miesto energija“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs Juozas Kupčinskas. Tai buvo nekonkuravimo sutarties pažeidimas, kurį vėliau pripažino ir Vilniaus apygardos teismas iš J.Kupčinsko priteisęs net 20 tūkst. litų atlyginimą buvusiai darbovietei. Tačiau J.Kupčinskas greitai pasigailėjo susidėjęs su kovą už mažesnę šilumos kainą deklaravusiais vietiniais politikais: „Nuomininką suprantu, jis darė, kad įmonei būtų geriau. Tačiau pradėjęs dirbti savivaldybėje pamačiau, kad ir politikams šilumos kaina nė motais. Jie tik kūrė įvairias strategijas, jiems rūpėjo tik statybos, remontai, kur „sukasi“ pinigai. Į darbo grupę politikai mane įtraukė, nes aš gerai išmaniau rajono šilumos ūkį. Tačiau mano sutikimo dirbti jie net neklausė. Nors jokio atlygio ir negavau, teismas tai palaikė darbo santykiais ir skyrė man baudą,“ – vilkmerge.lt sakė J.Kupčinskas.
„Šilumos ūkiui” priklausanti poilsiavietė prie Makio ežero tap skaniu kąsniu šilumos ūkio karą laimėjusiems savivaldybės tarnautojams
Sėkmė šypsojosi ir kitų artimų mero A. Kopūsto talkininkų giminaičiams. Pavyzdžiui, teisinius šilumos ūkio karo klausimus tvarkiusiam Rimui Jurgilaičiui pasisekė, jog šilumos ūkio įmonei priklausančioje poilsiavietėje prie Makio ežero darbą rado jo gyvenimo draugė. Nors ji gaudavo atlyginimą, tačiau kontrolieriai jos nė karto nerado darbo vietoje.
Kitoms šilumos ūkyje pradedančioms dirbti įmonėms taip pat nepaaiškinamai sekėsi. Savivaldybės atstovai sumokėdavo tiesiog daugiau, nei priklauso. Pavyzdžiui, nuostolingai dirbanti bendrovė pinigų negailėjo šilumos trasų kapitalinį remontą atliekančioms įmonėms. UAB „Statybos montavimo darbai“, remontavusiai trasą Maironio gatvėje, šilumininkai sumokėjo 100 tūkst. daugiau, nei buvo numatyta sutartyje. „Ukmergės šilumos“ direktorius R. Ragauskas kontrolieriams nepateikė jokio papildomo susitarimo ar kitų dokumentų, kurie galėtų paaiškinti kodėl pabrango remonto darbai. Šios ukmergiškių lėšos taip ir liko privačiose rankose.
Kitame žurnalo „VIKMERGE.LT” numeryje – tyrimo tęsinys apie tikruosius karo dėl šilumos ūkio strategus.
Albinas Juknys
Tyrimo I dalis ČIA.
Skaitykite ir žurnale:
