Redakcijos pradėtas tyrimas atskleidžia vis naujų aplinkybių. Pasirodo, šilumos ūkio karas, Ukmergės rajonui jau kainavęs daugiau nei 10 mln. litų (o artimiausioje ateityje galintis pabrangti net iki 25 mln. litų), buvo kruopščiai suplanuotas buvusio mero A.Kopūsto aplinkos. Šį planą ruošė ir dalyvavo įgyvendinant beveik visų politinių partijų lyderiai. Už dalyvavimą vieni gavo postus, su kitais siejamos įmonės – didžiulius savivaldybės įmonės užsakymus.
Naujai surinkti duomenys rodo, kad meras A.Kopūstas buvo tik ledkalnio viršūnė – tampriais ryšiais susijusi rajono politikų grupe. Jie konfliktą su šilumos ūkio nuomininkais suplanavo ir nuosekliai plėtoti pradėjo vos tik perėmę rajono valdžią 2004 metų vasarą.
Kariauti pradėjo, nes nesulaukė kyšių?
Perversmo pradžia – anų metų birželį, kai netikėtai mirus rajono merei Janinai Akstinavičienei pasikeitė pora Tarybos narių, o A.Kopūstas išrinktas meru. Iki tol tampriai bendradarbiavę su šilumos ūkį išsinuomojusiais verslininkais, politikai pradėjo nepaskelbtą karą ir šilumos ūkio klausimą įsikinkė kaip pagrindinę populizmo tarp eilinių Ukmergės rajono rinkėjų temą.
Šilumos ūkio nuomininkų akcininkas Virginijus Strioga sunkiai gali paaiškinti, kas nutiko, jog iš darbinių ir abipusiai naudingų santykių (šilumos kaina Ukmergėje tuo metu buvo viena mažiausių Lietuvoje), kuomet rajonui vadovavo J. Akstinavičienė, rajono vairą perėmus A. Kopūstui santykiai su savivaldybe staiga pasikeitė: „Kaip man įvardino A. Kopūstas, visa tai įvyko todėl, kad esą mes su savivaldybe nebendravome. Kaip Ukmergės miesto politikas, ar, sakykim, kuo jis ten iki mero buvo? Kolūkio pirmininkas ar kas? Kaip suprasti tą nebendravimą? Gal tarybiniais metodais? „Miesto energija“ – skaidri įmonė, neturime grynųjų pinigų ir neturime jokių grynųjų pinigų santykių su jokiais politikais. Matyt, toje vietoje bendravimo ir pritrūko“.
Kad santykiai pasikeitė 2004-aisiais, tarybos posėdžiuose yra pripažinęs ir vicemeras Grigorijus Malčanovas. 2010-aisis svarstant klausimą dėl sutarties su „Miesto energija“ nutraukimo jis viešai patvirtino, kad nuo 2004 metų savivaldybės priežiūros komisija pradėjo reikšti pretenzijas dėl vienokių ar kitokių sutarties pažeidimų. Gal jie nebuvo esminiai, tačiau tokio bendradarbiavimo esą nebuvo negalima vadinti tokiu, kokio buvo laukiama sudarant sutartį.
Tą patvirtina ir iki 2010-ųjų karo bendrovei „Miesto energija“ vadovavęs Juozas Kupčinskas: „Nuo 2004 metų, kuomet į valdžią atėjo A. Kopūstas ir J. Varžgalys, prasidėjo spaudimas visose srityse. Vartotojai buvo nuteikinėjami – mes blogi, vagys, žulikai. Pasipylė straipsniai spaudoje. Skaudu buvo, aš juk ukmergiškis“.
Ginčas tarp naujojo rajono vadovo ir „Miesto energijos“ palengva įtraukė visus rajono gyventojus. Savivaldybė vis stabdė investicijų planus, taip trukdė sparčiau atnaujinti šilumos ūkį ir taupyti, o augančios dujų kainos neišvengiamai vertė didinti šilumos kainą. Panašu, jog būtent po laimėtų 2007 metų savivaldos rinkimų naujoji miesto valdžia ir sukūrė planą, kaip prieš kitus, 2011 metų, rinkimus sukurti „mažą pergalingą“ karą – 2010-ųjų veiksmai ir kova „už Ukmergė gyventojus“ perimant šilumos ūkį vėl leido užsitikrinti pergalę 2011-ųjų rinkimuose. Visa bėda, jog šio karo sąskaitą – 25 mln. litų – kiekvieną mėnesį moka visi rajono gyventojai, net ir tie, kurie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos nenaudoja.
Miesto šilumos ūkį perėmus savivaldybei, pinigų srautai pasuko į vieno iš rajon tarybos narių – Juozo Armanavičiaus – valdomą UAB „Izobara”
Pilkieji karo generolai
Nenorėję būti įvardinti savivaldybės tarybos nariai sako, jog A. Kopūstas ir G. Malčanovas yra pernelyg silpni politikai, o tikrieji šilumos ūkio kontrolės perėmimo architektai – vietos politikai-verslininkai Juozas Varžgalys ir Juozas Armanavičius.
G.Malčanovas bene vienintelis iš senosios savivaldybės vadovų, sugebėjęs „rasti kalbą“ su naujuoju meru A.Kopūstu. Vos po kelių savaičių iš posto išverstas tuometinis administracijos direktorius Sigitas Masilionis, kurio pareigas po mėnesio užėmė Juozas Varžgalys.
Naujieji savivaldybės vadovai pavyzdingai stropiai pradėjo eiti keliu link visiškos šilumos ūkio kontrolės perėmimo. Savo plano, tiesą sakant, naujieji lyderiai net ir neslėpė – vos kojas apšilęs meras A.Kopūstas jau 2004-ųjų gruodį, gindamas „Gazprom“ neseniai privatizuotas „Lietuvos dujas“ (o ne miestui šilumą tiekiančius nuomininkus), pirmą kartą žurnalistams paskelbė, kad galvojama apie sutarties nutraukimą su šilumos ūkio nuomininkais.
Šilumos ūkis jau tada buvo numatytas „saviems“. Naujosios rajono valdžios „kasa“, panašu, buvo po truputį vėl patikėta savivaldybės tarybos nariui J.Armanavičiui, kurio vadovaujama UAB „Izobara“ netrukus pradėjo vieną po kito laimėti dosnius savivaldybės užsakymus. Tiesa, suokalbininkai dėl teisinio neišmanymo ar vadybinio broko judėjo gana lėtai – tik 2007 metais J.Armanavičiaus valdoma UAB „Izobara“ gavo Ukmergės ligoninės šilumos ūkį, kai pasirašė 4 MW galios ligoninės katilinės eksploatavimo sutartį. Nors šį objektą prie miesto šilumos tinklų siūlė prijungti ir ūkį išsinuomavę verslininkai. Be to, dar 2002 metais iš „Miesto energijos“ tai pačiai „Izobarai“ buvo perduotas Dainavos šilumos ūkis kartu pasmerkiant ir laidojant gyvenvietės šilumos ūkio decentralizavimo galimybę.
Pagaliai į ratus
Jau 2004-aisiais taryboje reikalai nestovėjo vietoje – dar spalį svarstytas bendras kreipimasis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl šilumos kainų nustatymo atidėjimo. Analogiškus raštus vienasmeniškai rašė ir meras A. Kopūstas, ir administracijos direktorius J. Varžgalys. Tačiau teisiškai beprasmes pastangas komisija nubraukė ir vienašališkai suderino naują centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainą – 13,08 ct/kWh.
Nepavykus laiškais rasti „teisybės“ savivaldybės vadovai ryžosi nepagailėti išlaidų teisininkams – taip gauta išvada dėl Stasio Šedbaro advokatų kontoros darbuotojų atlikto, Ukmergės, Dainavos ir Šventupės šilumos ūkių išnuomojimo UAB „Energijos taupymo centras“ sutarties audito. Ukmergiškių apmokėtas auditas pradėjo nesibaigiančias diskusijas apie būtinybę keisti pasirašytą šilumos ūkio nuomos sutartį, nors toks kelias visiškai neatitiko nei ankstesnės sutarties nuostatų, nei pačios savivaldybės 2000 metais skelbto nuomos konkurso sąlygų.
Nerasdami argumentų dalykinei diskusijai Ukmergės vadovai ėmėsi teisinio šantažo – kartu su Prienų ir Trakų politikais „E-energijos“ valdomų įmonių veiksmus apskundė Generalinei prokuratūrai, bendrai kreipėsi į Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą. A. Kopūstui tai tapo proga vėl viešai prisižadėti, jog visos trys savivaldybės sieks nutraukti sutartis su bendrove „E-energija“.
Investicijų nereikia, o kainos auga
Ukmergės rajono politikai nuosekliai nepritarinėjo nuomininkų siūlomiems šilumos ūkio modernizavimo atnaujinimo planams. 2005-aisiais nepatvirtintas planas sujungti katilines RK-1 ir RK-2 į vieningą tinklą, nors būtent to savivaldybė reikalavo skelbdama nuomos konkursą ir sudarinėdama šilumos ūkio nuomos sutartį. Tais pačiais metais atmestas planas Dukstynos mikrorajone įrengti kogeneracinę (kombinuotą) jėgainę. 2008-aisiais fiksavus trigubą dujų kainos kilimą rajono politikams siūlytas, bet vėl atmestas investicinis planas vietoj dujų naudoti biokurą, nors tuo metu „Miesto energija“ skelbė apie planą investuoti 18 mln. litų ir panaudoti valstybės leidžiamas ES paramos lėšas.
Tuo metu kartu su brangstančiomis dujomis šilumos kaina augo šuoliais – nuo 2006 kovo 1 d. – 13,27 ct/kWh, nuo rugpjūčio 1 d. – 17,47 ct/kWh, nuo 2006 spalio mėnesio – 17,47 ct/kWh, nuo 2007 spalio 1 d. – 19,18 ct/kWh, nuo 2008 m. liepos – 29,89 ct/kWh, o lapkritį – jau 27,82 ct/kWh, nuo 2009 m. sausio – 27,82 ct/kWh, o liepą pasiekė net 29,95 ct už kilovatvalandę.
Šilumos ūkio kontrolę abejotinomis priemonėmis perėmusi savivaldybė darė klaidą po klaidos jį nemokšiškai valdydama – jau 2011 metais Valstybinė energetikos inspekcija paskelbė pažymą „Dėl UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkio būklės“. Inspekcijos viršininko Rimgaudo Špoko pasirašytame rašte konstatuota, jog dalies Ukmergės katilinių įrenginių techninė būklė ir eksploatavimo lygis yra nepatenkinami, patikrinimų metu nustatyti šiurkštūs pažeidimai, vartotojams negali būti užtikrintas nepertraukiamas šilumos ir karšto vandens tiekimas.
Po patikrinimų savivaldybės kontroliuojamos bendrovės „Ukmergės šiluma“ direktoriui Raimondui Ragauskui, vyr. inžinieriui, meistrui, UAB „Dainavos energetika“ direktoriui Vidmantui Žukliui, eksploatuojančios įmonės (UAB „Ukmergės butų ūkis“) priežiūros skyriaus viršininkui, taip pat asmeniui, atsakingam už elektros ūkį, už grubius katilinių įrenginių eksploatavimo ir saugos reikalavimų pažeidimus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir skirtos nuobaudos.
Tokia situacija paaiškinama gana paprastai. Visoje šalyje 2010 metais skambant karo dėl katilinių kontrolės pabūklams Ukmergės rajono savivaldybės administracija gana sėkmingai viešumoje visą kaltę bandė suversti buvusiam nuomininkui. Tačiau realus darbas buvo kur kas sudėtingesnis. Šilumos ūkio klausimus ėmėsi spręsti į ekstremalios situacijos komisiją susirinkę gydytojai ar gaisrininkai – gal ir geri savo specialybių žinovai, bet tikrai ne šilumininkai. Būtent jų balsais be jokios išorės kontrolės buvo samdomos su tarybos nariais susijusios įmonės – rangovai, tvirtinama neaišku kokiais kriterijais apskaičiuota šilumos kaina.
Kaina augo, politikai šildėsi
2012 metais rajono taryba nusprendė atlikti „Ukmergės šiluma“ 2011 metų ir 2012 metų I ketvirčio ūkinės finansinės veiklos patikrinimus. Patikrinimą, pavestą atlikti savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai. Kadangi tarnyboje nebuvo nei vieno šilumos ūkį išmanančio specialisto, tad šiai užduočiai atlikti pasitelktas buvęs šilumos tiekimo įmonės vadovas Juozas Kupčinskas.
Savivaldybėje kilo šaršalas, kai iš nuomininkų neva „perpirktas” Juozas Kupčinskas pateikė sąžiningą šilumos ūkio audito ataskaitą, kurioje kritikavo savivaldybės administracijos veiksmus
Tačiau sąžiningas šilumininkas rašė tai, ką matė – tiesą, kuri visiems buvo ir netikėta, ir visai nereikalinga. Patikrinimo išvados parodė, jog savivaldybės valdoma įmonė patyrė daugiau nei 700 tūkst. litų nuostolį. Tikrintojai išsiaiškino, jog „Ukmergės šiluma“ didžiąją dalį remonto darbų pirko iš įmonių, kurių savininkai yra … mūsų rajono tarybos nariai. Be to, išrašytose sąskaitose fiksuoti padidinti darbų kiekiai ir kainos. Nustatyti net du atvejai, kai pinigai už darbus buvo sumokėti, nors faktiškai niekas nebuvo daroma. Iš bendrovės lėšų buvo perkami automobiliai, kompiuteriai, kondicionieriai, telefonai. Itin ciniškas bendrovės vadovų elgesys – nesugebant suvaldyti šilumos kainų kai kuriems darbuotojams mokėtos premijos. Suprantama, savivaldybės vadovams tokios išvados negalėjo patikti, todėl auditui buvo nepritarta.
Tačiau betvarkę savivaldybėje matė visos šalies šilumos ūkius akylai stebinti ir lyginanti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Kaip ji bandė ginti rajono gyventojus nuo savivaldybės savivalės – kitame numeryje.
Albinas Juknys
Skaitykite ir žurnale:
