Švietimas prieš 100 metų

    2010
    0

     knyga1Po lietuviškos spaudos atgavimo šalyje, tuo metu priklausiusioje carinei Rusijai, kilo vajus dėl lietuviškų mokyklų steigimo. Į mokyklas buvo kviečiami lietuviai mokytojai, žadant jiems sudaryti visas sąlygas mokyti vaikus lietuviškai. Tačiau buvo ir nemažai atveju, kada labai greitai mokytojai palikdavo mokyklas ir keldavosi kitur.

    Pateikiame porą laiškų apie mokyklų padėtį tuometinėje Ukmergės apskrityje. Jie 1907 metų pradžioje spausdinti laikraštyje „Vilniaus žinios“. Laiškų kalba netaisyta.

    „Pas mus buvo mokytojas-lietuvis, kuriuo daugumas buvo pakakinti, kadangi mokino rusiškai ir lietuviškai, tik keli tamsųs bajorai, nuomininkai, lietuvių kalbos priešininkai, kaip ir visur tie tamsuoliai, siuntinėjo savo vaikus mokytis į kitą tolimesnę mokyklą, Balnikuose, kur mokytojas rusas.  Bet Žemaitkiemių viršaitis Kazlas, nepakakintas, kad jam valsčius sumažino alga nuo 100 ant 50 rublių, ir, neturėdamas nuo mokytojo jokios naudos, kaip būdavo su mokytojais rusais, įkalbino valsčiaus rinkikus ir sustatė nutarimą apie algos sumažinimą mokytojui lietuviui ligi 15 rublių per mėnesį ir dėlto mokytojas išvažiavo.

    Tai antras pavyzdys sumažinimo algos mokytojui lietuviui Ukmergės paviete, pirmiau sumažino algą Šimonyse. [..] Kad nebuvo kam duoti kyšių viršaičiams ir valsčių rinkikams ir pavaišint juos. Kiti gi pasakoja, kad aukštesnis apšvietimas negeistinas tarp daug valstiečių, kurie liksią „nepaklusni“. Kai kuriuose mūsų pavieto dvaruose, kaip Troškūnuose p. Montvilo ir Lukynėje p. Končios mokyno darbininkų vaikus, pirmam dvare lietuviškai ir lenkiškai, o antram tik lenkiškai, kaipo mokino dvarininko duktė, mokanti tik francūziškai ir lenkiškai, bet ir vaikų tėvai nori geriau mokyt jų vaikus lenkiškai, kad su lietuviška kalba, o daugiau su raštu negalįs niekur gauti vietos, nė mieste, nė vienam dvare, retai kurioj klebonijoj ir keliose vartotojų draugijų sankrovose, kadangi daugume tų draugijų ir klebonijų, viešpatauna lenkiška kalba.

    Taip tat žmonės žiūri į lietuvių kalbos mokinimos reikalingumą.“

    1907 m. vasario 16 d. Nr. 38.

    „Ar „aukso kalnai“?

    „Vilniaus žiniose“ Nr. 25 (634) patalpintame straipsnyje „Ar dėl idėjos?“ p. Julius tos nuomonės, kad lietuviai-mokytojai, grįždami Lietuvon, tikėjosi prisikimšią savo kišenius rubliais, bet neradę aukso kalnų supiltų, jis išmovė atgalios į Lenkiją. – Kasžin ar „aukso kalnų“ ieškojo lietuvis, eidamas Kauno gubernijon mokytojauti? Vietoj atsakymo aš papasakosiu, kas su manim atsitiko, grįžus Lietuvon.

    Nuo 1897 m. aš mokytojavau Liublino gubernijoje, kur man mokėdavo kas mėn. 35 rub. Ir duodavo butą ir 6 margus žemės (apie 4 desetinas). Šiaip taip buvo galima gyventi. – Gavęs paskyrimą į Žemaitkiemį (Ukmergės pav.) nuo 1 d. rugsėjo  mėn., aš skubiai pardaviau savo rakandus ir išvažiavau į Lietuvą. Su manim važiavo dar du mano draugu. Visą kelionę buvo kalbama vien apie tai, kokiu būdu žadinsime iš miego mūsų brolius, kaip skelbsime tarp jų apšvietimą… Mes nenorėjome tikėti į tai, jog lietuviai savo mokytojams lietuviams mažintų algas lig 8 rublių mėnesiui, taip-gi netikėjome, kad mūsų žmonės, išsivarę užpernai mokytoją rusą, taip pat pasielgs ir su lietuvių mokytoju. Bet kaip apsivylėme! Štai ką aš pamačiau savo išsvajotame Žemaitkiemyje: nežiūrint į tai, kad valsčius žinojo apie paskyrimą į jų mokyklą mokytojo lietuvio trimis savaitėmis pirm mano atvažiavimo, aš radau Žemaitkiemio mokyklą be langų, be durų…

    Vietinis viršaitis su raštininku pasiskubino man paaiškinti, kad užlaikymas mokyklos praeita rudenį numažintas lig 250 rublių, užtat, nemanydami, kad toks „durnius“ užimtų tokią „prastą vietą“, jiedu nesudėjo stiklų languosna. Nežiūrint ant to visko, aš pasilikau Žemaitkiemyje, tvirtai tikėdamas, kad žmonės, pažinę mano darbus, manęs per daug nenuskriaus. Bet ir čia apsivyliau! Gruodžio 29 d. 1906 m. valsčiaus sueiga, numažinus užlaikymą mokyklos lig 250 rub. ir nepripažinus už reikalinga sugrąžinti mano kelių rublių, išduotų ant pataisymo nekurių sulaužytų mokyklos rakandų, išreiškė norą visiškai panaikinti valsčiaus mokyklą. Mat jiems gana vienos valdiškos mokyklos, kurioj po senovei bevaro savo darbą rusas.

    Dažinojęs apie tokį valsčiaus nutarimą, su ašaromis akyse apleidau Žemaitkiemį. Atvažiavau pas Kauno liaudies mokyklų direktorių prašyti kitos vietos, o nieko nepešęs čia, atsisakiau visiškai nuo tarnystės. Ką-gi, p. Juliau, ant mano vietos darytum? Ar liktum, Tamsta, Žemaitkiemyje, kur už 250 rublių ant metų valsčius liepia ne tik išmisti pačiam mokytojui, bet nupirkti malkų prikurinimui mokyklos ir mokinių kvarteros (100 rub.), pasamdyti tarną (80 rub.)… žodžiu sakant – užlaikyti prigulinčioje tvarkoj mokyklą. Toje pačioje mokykloje rusas mokytojas gaudavo po 600 rublių metams. Gal, p. Juliau, gali būti gyvas prisigėręs vienos idealistiškos meilės? Jeigu taip, tai aš neišpasakytai skaugiu Tamstai tos dovanos.

    Mat mano skilvį reikia kasdien prikimšti duona, o „griešią kūną“ apdengti šiokiais-tokiais skarmalais. Link noro persikėlimo p. Maikovskio iš Kurklių Kovarskan, pasakysiu tik tiek, kad kaip Kurkliuose, taip lygiai ir Kovarske reikia mokytojo lietuvio, ir jeigu kovarskiečiai paviliojo p. M. didesne alga, tai jiems už tai garbė.

    Rašydamas šį straipsnį, papeikiu apskritai viso valsčiaus pasielgimą, bet turiu pridurti, kad pažinau ir prakilnesnių ypatų, kurios gailestavo, jog negalėjo visos sueigos nutarimo paversti geresnėn pusėn.

    Be abejo, priežastis tokio valsčiaus pasielgimo tūno giliau.“

    1907 m. vasario 7 d., Nr. 50

    vilkmerge.lt

    www.sxc.hu nuotr.

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia