Pačiame miesto centre, Kauno ir Vienuolyno gatvių sankryžoje, stovinti Švenčiausios Trejybės bažnyčia – vienas svarbiausių ir seniausių miesto pastatų. Daugeliui miesto svečių į akis krintantis pastatas yra gerai matomas iš tolo. Neaukšti, centre stovintys namai jo neužstoja. Per savo gyvavimo metus bažnyčia patyrė daug pokyčių, kuriuos lėmė sudėtingi Lietuvos istorijos įvykiai.
Švenčiausios Trejybės bažnyčios pirmtakė – Pijorų Švenčiausios Maloningosios Mergelės bažnyčia.
Pirmosios Ukmergės vidurinės mokyklos ir Švč. Trejybės bažnyčios ištakos siejamos su vienuoliais pijorais. 1597 metais Romoje įkurto vienuolių pijorų ordino pagrindinis tikslas buvo žmonių švietimas, krikščioniško jaunimo auklėjimas mokyklose. Savo vadovaujamose mokyklose pijorai (skirtingai nei jėzuitai) be humanitarinių dalykų ir kalbų daug dėmesio skirdavo ir gamtos mokslams, matematikai. Lietuvoje pijorai pradėjo kurtis XVII a.
1742 metais Ukmergės apskrities bajorų seimelis nutaria įkurti vidurinę mokyklą. Ginčas, kas joje turėtų dėstyti – pijorai ar jėzuitai, buvo išspręstas pijorų naudai. Matyt, tam įtakos turėjo tuometinis Ukmergės apskrities bajorų maršalka B. Heikingas, pats anksčiau mokęsis pas pijorus.
Būsimajam pijorų vienuolynui ir mokyklai apskrities bajorai dovanojo žemės ir pinigų. 1745 metais Ukmergėje buvo pastatytas pijorų vienuolynas, mokykla ir bažnyčia. Visi šie pastatai sudegė 1772 metų gaisro metu. Ukmergės apskrities bajorai „jausdami kilmingojo jaunimo bendrojo švietimo reikalingumą ir naudą, apsvarstę kaip paremti ir padėti Ukmergės pijorams“, 1773 metais savo seimelyje nutarė surinkti pijorams po vieną auksiną nuo kiekvieno apskrities gyventojo dūmo (sodybos su žeme).
Už surinktus pinigus mokykla ir vienuolynas greitai buvo atstatyti. Pradžioje prie vienuolyno buvo įrengta bažnyčia – pastogė, o 1788 metais vienuolyno lėšomis pastatyta nauja medinė bažnyčia. Sprendžiant pagal 1801 metų Ukmergės miesto planą, ji buvo didesnė už dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią ir stovėjo arčiau Kauno ir Vienuolyno gatvių. Bažnyčia tuo metu vadinosi Švenčiausios Maloningosios Mergelės.
Neišliko jokio tos bažnyčios piešinio. Pasak 1818 ir 1830 metų vizitacijų aprašymo, bažnyčia buvo pailga, be bokštų, su aštuoniais dideliais ir aštuoniais mažais langais. Stovėjo ant maždaug 1,5 metrų cokolio, stogas buvo dengtas gontais. Fasadą puošė keturios medinės kolonos. Bažnyčioje buvo trys altoriai. Antrame aukšte įrengtoje galerijoje, vos pastačius bažnyčią, vienuolyno sąskaita buvo įrengti vargonai aštuoniems balsams. 1812 metais vargonai smarkiai nukentėjo nuo įsiveržusių prancūzų.
Bažnyčią puošė didelis medinis kryžius, dengtas balta angliška skarda. Už bažnyčios „ant keturių ąžuolinių stulpų“ stovėjo keturkampė varpinė, dengta gontais, su viršuje iškilusiu geležiniu kryžiumi. Bažnyčia remontuota: 1816 m., 1828 m., 1830 m., 1827 metais perstatyta varpinė. Per metus pijorai paaukodavo 496 mišias. Kasdien vienos mišios būdavo skirtos pijorų mokyklos moksleiviams.
1831 metais kilęs sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą palietė ir pijorų mokyklą bei bažnyčią. Kaip liudijo sukilėlių nelaisvėje pabuvojęs rusų karininkas, pijorų bažnyčioje sukilėliai prisiekė kovoti iki sukilimo pergalės. Tas pats karininkas mini apie pijorų bažnyčioje išstatytus „maišto ženklus“ (nelabai aišku ką jis turėjo omenyje, gal sukilėlių vėliavas). Pijorų mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai prisidėjo prie sukilėlių, sudarė „nemirtingųjų būrį“.
Po sukilimo numalšinimo Rusijos valdžia ėmė uždarinėti Lietuvos katalikų vienuolynus. Atėjo eilė ir pijorams. Iš pradžių, 1839 metais pijorų mokykla buvo pertvarkyta į Ukmergės apskrities bajorų mokyklą. 1845 metais vienuolynas uždarytas, pijorai iškelti iš Ukmergės. Bažnyčios ir vienuolyno pastatai formaliai perduoti parapijinei Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Tačiau valdžia neleido pastatais naudotis, ketindama juos perduoti stačiatikiams. Mėgindama išlaikyti pastatus, bažnyčia į buvusį vienuolyną įleido Ukmergės Policijos Valdybą, o vėliau miesto Butų Komisiją. Stačiatikių dvasininkai kaltino miesto katalikus intrigomis „siekiant atkurti pijorų bažnyčią“. Du dešimtmečius bažnyčios pastatas stovėjo nenaudojamas. 1858 metais valdžios prašyta atgaivinti katalikų bažnyčią, bet leidimas neduotas. Apleistą vienuolyną ir bažnyčią smarkiai apgadino 1862 metais kilęs gaisras. Naujas etapas bažnyčios istorijoje prasidėjo pastatus perdavus stačiatikių žiniai.
Bus daugiau…
Raimondas Ramanauskas
Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas
