XIX amžiaus pradžioje carinė Rusija pagerino susisiekimą su užsieniu – nutiesė naują, per Ukmergę ėjusį, pašto kelią Sankt Peterburgas – Varšuva. Siekiant prisiminti šį kelią gegužės 12 dieną prasidėjo projektas „Per Latviją, Lietuvą ir Lenkiją 2014“. Projekto dalyviai dviem karietomis per pusę mėnesio žada nuvykti nuo Latvijos – Rusijos pasienio iki Lenkijos sostinės Varšuvos. Keliautojai gegužės 19 dieną keliavo per Ukmergės rajoną, susitiko su rajono gyventojais, ukmergiškiais.
Ukmergės rajoną pasiekusius žygio dalyvius pirmiausiai pasitiko Šventupės bendruomenės nariai. Pašto kelio dalyviai, pabendravę su šventupiečiais, pasivaišinę tradicine kiaušiniene, gira, arbata, su muzika buvo išlydėti į Ukmergę.
Ukmergės prieigose keliautojus pirmiausiai pasitiko „Ryto“ specialiosios mokyklos moksleiviai. Keliolika šios mokyklos moksleivių kartu su mokytojais miestą pravažiavo su diližanu. Sekantis keliautojų sustojimas – prie senojo pašto, kuriame dabar įsikūrusi „Vilkmergės“ klinika.
Susitikimas prie senojo pašto priminė senosios Ukmergės gyvenimą. Prie jos keliautojai, skambant trimitams, pasitikti su juoda ukmergietiška duona. Paragavusius ukmergietiško skanėsto keliautojus sveikino pašto viršininkas. Jis pasidžiaugęs, kad trakto dėka „miesto ponai greitai sužino abiejų sostinių naujienas, o mielos damos – naujausias aprėdų madas“ ir, pasveikinęs „visus čionai atvykusius“, visiems palinkėjo „patogaus važiavimo“ bei priminė, jog svečiai visada maloningai laukiami šioje pašto stotyje. Tuo metu susirinkusiems „prekybininkė“ pardavinėjo riestainius ir saldainius, žygeivius „viliojo“ ukmergietės, šalimais vaikščiojo žydas.
Sveikinimo kalbą svečiams sakė Rusijos caras Aleksandras I, keliautojus sveikino rajono meras Vydas Paknys. Jam keliautojų vadovas Gintautas Babravičius perdavė Anykščių rajono mero dovaną. O rajono meras savo ruožtu perdavė čia pat popo ir kunigo parašytus laiškus Jonavos rajono merui ir Jonavos kultūros centrui.
Po karietų apžiūrėjimo, bendros foto sesijos, keliautojai išvyko į Veprius. Čia jiems buvo organizuota vakarienė, vyko diskusija, vakaronė.
Iš viso projekto karietų važnyčiotojai ir juos lydintys raiteliai iki birželio 1 dienos planuoja nukeliauti 800 kilometrų. Šis žygis – trečioji ilgo nuotolio kultūrinė-edukacinė kelionė žemaitukų veislės žirgais. 2010 metais keliautojai, įgyvendindami projektą „2000 km istorijos“, nujojo nuo Trakų iki Juodosios jūros. 2011 metais keliautojai dalyvavo žygyje „Meilės keliu“ iki Krokuvos. Jis buvo skirtas didžiajai karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijai.
Prisimindami pašto kelio per Ukmergę istoriją pasinaudosime muziejininko Raimondo Ramanausko parengtu leidiniu „Traktas Sankt Peterburgas – Varšuva“, parengtu 2004 metais.
Nuo XIX amžiaus pradžios Ukmergė tapo viena svarbiausių vietovių Lietuvoje. Atidarytas pašto traktas Sankt Peterburgas – Varšuva ėjo per Ukmergę. Čia buvo pastatyta viena geriausių pašto stočių to meto Lietuvoje.
Ukmergės arklių pašto stotis buvo viena puošniausių ir didžiausių pirmos klasės stočių. Ją sudarė tipiškų klasicizmo pastatų kompleksas. Vidurinėje dalyje, lygiagrečiai su gatve, stovi pašto namas, iš galų, statmenai jam, – pagalbiniai ūkiniai pastatai. Visus pastatus jungia tvora su simetriškai išdėstytais vartais. Tarp pastatų yra stačiakampis kiemas.
Pašto namas yra klasicistinių formų, turi originalios kompozicijos pagrindinį fasadą. Namo kampus paryškina gilios stačiakampės nišos, ribojamos dorėninių piliastrų. Nišose įkomponuotos dorėninės kolonos. Namas pastatytas 1835 metais, tačiau vidus galutinai įrengtas 1836 metų pradžioje. 1843 metais namo fasade pastatytas laikrodis, pagamintas Mintaujos (dabartinė Jelgava) laikrodininko Julijaus Velckės. J. Velckė pagamino 10 vienodų laikrodžių (kiekvienas jų kainavo po 65 rublius) ir išsiuntė juos į Ukmergę. Iš ten juos išvežiojo į kitas pašto stotis.
Pagalbiniai pastatai pastatyti 1835 metais. Juose buvo arklidės, sandėliai, gyvenamieji kambariai. Kiemo pietinėje pusėje stovėjo erdvi ratinė, kur laikyti kelionių diližanai, karietos ir furgonai. Sklype taip pat buvo pašto tarnautojų sodai ir daržai.
Kadangi Ukmergėje kirtosi du dideli pašto traktai: Sankt Peterburgas – Varšuva ir Vilnius – Ryga, eismas per Ukmergę buvo intensyviausias, todėl jos pašto stotis buvo didžiausia tiek Daugpilio – Kauno ruože, tiek visoje Kauno gubernijoje. Jos statyba kainavo 66 460 rublių asignacijomis. 1844 metų pavasarį Ukmergės pašto stotis privalėjo turėti 57 arklius, tuo tarpu Kauno tik 32 arklius. Ukmergės stoties arklių vis daugėjo. 1854 metais joje jų buvo 78, po metų – 81, 1860 metais – 93 arkliai.
1846 metų patikrinimo duomenimis, Ukmergės pašto stoties pastatas turėjo 11 kambarių – 3 iš jų buvo skirti carui, caro šeimai ar kitiems aukšto rango keleiviams ir vadinti „caro kambariais“, 3 kambariai kitiems keleiviams, 2 stoties raštininkui, 3 stotyje veikusiam traktieriui (užkandinei). Stotyje dar buvo fligelis su kambariu vežikams, 3 arklidės, daržinės šienui ir avižoms, kalvė.
Stotį aptarnaudavo stoties seniūnas, stoties nuomotojo baudžiauninkas. Stotis turėjo raštininką, kilusį iš Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrities bajorų. Keleivius ir paštą vežiojo 18 vežėjų. Pusė jų buvo baudžiauninkai, pusė – laisvai samdomi.
Iki XIX amžiaus aštunto dešimtmečio Ukmergės pašto stotimi naudotasi labai intensyviai, pro ją keliavo didžiuliai keleivių ir prekių srautai. Iš Kauno į Sankt Peterburgą nuo 1840 metų pašto karietos – diližanai – per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais važiuodavo lengvieji diližanai, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – ekstra paštas. Kursuodavo ir dviviečiai tarantasai. 1857 metais per Ukmergės arklių pašto stotį pravažiavo apie 20 000 keleivių, kasdien į stotį atvykdavo apie 40 pravažiuojančiųjų.
Buvo nustatytas toks ekstra pašto keliavimo greitis: plentu – 10 varstų (10,7 kilometro) per valandą, o paprastu keliu – 8 varstai (8,5 kilometrai) per valandą.
XIX amžiaus antroje pusėje Ukmergės arklių pašto stotis virto tiesiog Ukmergės paštu. Nuo 1859 metų joje veikė telegrafas. Paštas sename pastate veikė iki 1973 metų, paskui persikėlė į naujas patalpas Kauno gatvėje. Paštui išsikėlus, senajame pastate liko Ukmergės Ryšių Mazgas, kuris 1992 metais reorganizuotas į Ukmergės Telekomunikacinių Paslaugų Tarnybą. Panaikinus Lietuvos Telekomo Ukmergės skyrių, nuo 2003 metų pradžios pastate įkurti Laidojimo Namai. Bet čia jie veikė tik keletą metų. Šiuo metu pastate įsikūrusi UAB „Vilkmergės klinika“.
XIX a. pradžioje Rusijos imperijoje vienas svarbiausių plentų buvo Sankt Peterburgas – Varšuva, kirtęs Lietuvos teritoriją. Jo ruožas nuo Daugpilio iki Kauno ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Jonavą, Kauną. Šis ruožas buvo planuotas baigti 1833 metais, bet tai sutrukdė prasidėjęs 1831 metų sukilimas. Todėl jis atidarytas tik 1836 metų vasarą.
Važiuojamoji kelio danga buvo iš sutankinto žvyro, abipus iškasti gilūs grioviai, apsodinti medžiais, daugiausia beržais. Kelio plotis visur buvo 6 sieksniai (12,78 metro), tik Ukmergėje kelias siaurėjo, nes ėjo per jau užstatytą miesto centrinę gatvę, kurią praplatinti neturėta galimybės. 193 varstų (205 kilometrų) pirmos klasės trakto Daugpilis – Kaunas statyba kainavo 1 225 000 rublių arba 6 060 rublių vienam kilometrui.
Iki tol Lietuvos keliai tebuvo tik išvažinėtos, medžiais apsodintos žemės juostos. Naujasis, pats moderniausias tuo metu kelias turėjo didelę strateginę, politinę ir ekonominę reikšmę, darė įtaką Lietuvos ekonomikos kilimui. Plento nutiesimas turėjo nemažai reikšmės šalia jo esančių gyvenviečių vystymuisi. Tyrinėtojų nuomone, kaip tik dėl atsiradusio plento ėmė sparčiai augti, plėstis iki tol buvusios nedidelės ir nežymios Zarasų, Utenos, Jonavos gyvenvietės.
Kelių priežiūrai, saugojimui, keleiviams apsistoti, arkliams pakeisti reikėjo įvairių pastatų. Todėl, tiesiant Daugpilio – Kauno plentą, pradėti statyti pašto stočių kompleksai su administraciniais ir gyvenamaisiais namais, pagalbiniais pastatais.
Pašto stotys atlikdavo pašto tarnybų, arklių keitimo, valgyklų, viešbučių funkcijas. Visose stotyse būdavo keli kambariai keleiviams apsistoti, prie stočių įrengti traktieriai. Pašto stotys veikdavo ištisą parą, jas uždarydavo tiktai nakčiai.
Pašto keliais kasdien važiuodavo daug keleivių. Juos gabendavo diližanai – stora drobe dengti vežimai mažais langeliais. Į diližaną paprastai kinkydavo 4 arklius, bet kartais jų būdavo 6 ar 8. Diližane tilpdavo 15 keleivių. Visus juos registruodavo. Pirmenybę turėdavo kilmingieji, valstybės pareigūnai ir panašiai. Už vieną kelio varstą mokėdavo 3 kapeikas, nepaisant keleivio amžiaus. Papildomai tekdavo mokėti už kėlimąsi keltais, ratų tepimą, papildomus arklius diližane ir t.t.
Su keleiviais diližanai važiuodavo gana lėtai. Kelionė nuo Zarasų iki Kauno trukdavo beveik dvi dienas. Dažnai norinčiųjų važiuoti būdavo daugiau negu laisvų vietų diližane, tad kai kam tekdavo kelias dienas laukti. Jei eiliniai keliautojai nuo Zarasų iki Kauno keliaudavo dvi dienas, tai caras su geriausiais arkliais šį atstumą įveikdavo per 10 valandų.
Atsiradus plentui Sankt Peterburgas – Varšuva, arklių pašto stotims bei prie jų esančių vietovių gyventojams atsirado dar vienas nemažas rūpestis – caro ir jo šeimos narių pravažiavimai iš Sankt Peterburgo į Varšuvą ir atgal. Caras visada vykdavo su svita. 1846 metais caro svitą sudarė 32 žmonės (adjutantai, kamerdineriai, caro kanceliarijos raštininkai, asmeninis gydytojas, virėjai, kurjeriai ir t.t.). Kiekvienai caro ar jo palydos karietai skirdavo atitinkamą arklių skaičių. Pavyzdžiui, į caro karietą kinkydavo 6 arklius. 1846 metais caras su palyda važiavo dešimčia karietų su pakinkytais 52 arkliais, 1849 metais – septyniomis karietomis su 33 arkliais. 1860 metais rugsėjį iš Kauno į Daugpilį caro palyda vyko net su 20 ekipažų, pakinkytų 106 arkliais.
Arvydas Pėšina
{youtube}oXlqtXs5QmQ{/youtube}
