2010 metų vasarą Ukmergėje keletą dienų viešėjo jaunų mokslininkų ir studentų grupė.
Kalbindami žmones jie rinko duomenis, kaip Sąjūdis kūrėsi mūsų rajone. Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė daktarė Ainė Ramonaitė ir dėstytoja Jūratė Kavaliauskaitė siekė pradėti moksliškai tyrinėti Sąjūdžio atsiradimą ir jo istoriją, rinkdamos autentišką medžiagą. Per keletą dienų Ukmergėje buvo pakalbinta apie 20 žmonių. Mokslininkai medžiagą dar rinko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kuršėnuose, Pasvalyje.
Surinkta medžiaga iš įvairių Lietuvos regionų buvo sudėta į knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje solidžioje (virš 400 puslapių) knygoje tyrinėjamas Sąjūdžio atsiradimas 1988 metais. Pateikiame ištrauką iš knygos apie Sąjūdžio atsiradimą Ukmergėje. Už leidimą pasinaudoti knygos medžiaga dėkojame A. Ramonaitei ir J. Kavaliauskaitei, bei „Baltų lankų“ leidyklai.
1988 metų rugsėjo pradžioje išrinktą Ukmergės Sąjūdžio rėmimo grupę sudarė daugiausia kultūrinė miesto inteligentija – kultūros darbuotojai, mokytojai. Per ekspediciją paaiškėjo, kad šiuos žmones vienijo ne vien profesiniai ryšiai, o ir jau egzistavusios bendros iniciatyvos ir visuomeniniai sambūriai. Kaip teigia vienas iš Ukmergės Sąjūdžio iniciatorių, Vytautas Česnaitis: „Proistorija tokia galbūt, aš manyčiau. Dar nebuvo Sąjūdžio, bet buvo toks kultūrinis sąjūdis“.
Vienas ankstyviausių kultūrinių sambūrių Ukmergėje buvo aktyviai bendravusių jaunų literatų būrelis (Paulius Skuodis, Algimantas Aimontas, Vytautas Česnaitis, jo brolis Kęstutis Čsenaitis, Regina Pakėnienė, Romas Raila), rinkdavęsis vadinamojoje „balandinėje“, kur nuo 1984 – 985 m. vykdavo užsienio literatūros, pažangios rusiškos spaudos, savos kūrybos aptarimai ir pan.: „Gedimino gatvėj gyveno Paulius Skuodis, ten buvo vadinamoji „balandinė“. Tiesiog vieni rinkdavosi tuose namuose, o dar intelektualesni rinkdavosi šalia garaže. Garažas, o virš [jo] buvo padaryti laiptukai, ten galėjai vaikščioti. Ten buvo tai, ko … na, jau jeigu būtų sužinoję, būtų buvę liūdna. Nes ten buvo ir literatūra naujausia, ir plakatai Lietuvos, ženklai visokie. Ir radijas buvo, ten klausydavosi Amerikos balso, visko“ (V. Česnaitis).
Vėliau kultūrinis ratas plėtėsi, o svarbiausia įvairių kultūrinių iniciatyvų erdve tapo Kultūros namai ir greta esančios dailininkų dirbtuvės. Apie 1985 m. Kultūros namuose įsisteigia kino klubas „Disputas“, jame susirenkama ne vien žiūrėti sunkiau gaunamų kino juostų, bet ir po peržiūros juos aptarti. Kino klubas buvo užmezgęs ryšius su Vilniaus inteligentija: nuolatinis diskusijų svečias buvo kritikas Saulius Macaitis, parūpindavęs ne visai legalių ar sunkiai gaunamų kino filmų (B. Jonuškaitė, Ukmergės Disputas, Nemunas, 2005 05 12, nr. 19 ). „Disputas“ buvo unikalus reiškinys visoje Lietuvoje (S.Macaičio teigimu, ukmergiškių pavyzdžiu tokius klubus mėginta steigti ir kituose miestuose, tačiau jie ilgai neišsilaikė), įkurtas iniciatyva „iš apačios“. Klubo iniciatorė Natalija Velikarodnych – Kovarskienė rūpindavosi, kur gauti retesnių ir įdomesnių filmų, pati susirado kino kritiką S. Macaitį ir prikalbino bendradarbiauti: Tada Vilniuj apėjom visus tuo metu žymiausius kritikus. Pas ką tik nebuvom ‹…›, ir visi neturėjo laiko, vienas Saulius Macaitis sutiko“ (N. Kovarskienė). Iš pradžių klubo nariai neturėjo nuolatinės patalpos, buvo varomi iš vienos vietos į kitą: „Mus ten vaikydavo ir neleisdavo, tiesiog niekam to nereikėjo, kaip ir visada“ (N. Kovarskienė). Vėliau, gavę DOSAAF patalpas, klubo nariai patys jas įsirengė: „Ten tas patalpas įsirengėm savom rankom ‹…›. Patys aparatinę, kino aparatinę, pertvaras mūrijom, tinkavom“ (S. Sakalis).
Klubas buvo atviras, jame apsilankydavo nemažai kultūrine alternatyva besidominčių miesto žmonių, tačiau maždaug 20-25 nuolatinių lankytojų grupė buvo susibendravusi glaudžiau, kartu švęsdavo Kalėdas, Užgavėnes, rinkdavosi kitomis progomis. „Per tą kino klubą atsirado pažinčių, bendrų interesų. Na, tas juk natūralu – juk žmogus eini ir kalbiesi, paskui vis tiek pajauti, sakykim, artimos sielos žmogų. Natūralu, kad atsirado bent jau… sakykim, ne draugystė, bet bičiulystė tai tikrai ‹…› Tai va, nuo to viskas prasidėjo, o paskui kažkaip susiformavo toks ratas, taip pavadinkim, ar grupė žmonių, kurie pradėjo bendrauti ne vien klubo susirinkimuose“ (J. Zareckas). Dalis tų pačių žmonių rinkdavosi jau kiek uždaresnėje erdvėje – prie Kultūros namų įsirengtose meninio apipavidalinimo dirbtuvėse: „Vieta buvo labai patogi, nuo parko pusės yra visai atskiros durys, tai beveik atskirai nuo Kultūros centro. Ten yra, sakykim, tam tikra laisvė – kada nori, ateini, kada nori, išeini, niekas netrukdo“ (J. Zareckas).
Šių žmonių branduoliui, daugiausia Juliaus Zarecko ir Vytauto Česnaičio iniciatyva, kilo idėja Ukmergėje kurti Lietuvos kultūros fondo skyrių: „Tada jau prasidėjo Gorbačiovo atšilimas (sakykim, nuo 1986-ųjų prasidėjo, tai čia tikrai buvo jau kokie 1987-ieji), dar ir Kultūros fondas susikūrė. ‹…› tuo metu, man rodos, Kultūros fondo struktūra buvo gan laisva, paskambinai, pasakei, kad mes čia įsikūrėm, ir to užtekdavo. ‹…› Regis, šitaip, iš pokalbių, pasisėdėjimų, atsirado lyg ir oficiali struktūra – Kultūros fondo rėmimo grupė. ‹…› (J. Zareckas) Kultūros fondo įkūrimas suteikė daugiau oficialumo ir padėjo veikti platesnėje erdvėje (V. Česnaitis).
Fondo veikla dar nebuvo spėjusi įsibėgėti (suorganizuota keletas talkų, pvz., 1988 m. birželį „kirchės“ griuvėsių Deltuvoje tvarkymas), o 1988 m., vasarai baigiantis, tame pačiame būrelyje kilo iniciatyva steigti Sąjūdžio grupę: „Jeigu apie Sąjūdį, tai štai, ten, kur buvo kokia organizacija, jau buvo įdirbis tam tikras padarytas. Ir tada mes susirinkom tam teatre [V. Česnaičio teatre „63 kėdės“, Kultūros namuose, – aut. past.]. Ten mes susirinkę paprastai sėdėdavome arba dailės dirbtuvėse, Kultūros rūmuose. Na ir pradėjom, sutarėm, kad reikia kurti Sąjūdžio organizaciją, remiantis Kultūros fondu ar kuo“ (Romas Klivis, Loreta Klivienė). Buvo nutarta kviesti žmones į Ukmergės Sąjūdžio grupės steigiamąjį susirinkimą to paties teatro salėje.
Į susirinkimą ėmėsi kviesti penki žmonės: Julius Zareckas, Vytautas Česnaitis, Audrius Žilėnas, Romas Klivis ir Eugenija Vaitkienė. Visi jie buvo ir klubo „Disputas“, ir Kultūros fondo dalyviai (J. Zareckas – red.). Galvodami ir tardamiesi, kas ką pažįsta iš aktyvesnių rajono žmonių, čia pat jiems skambino ir kvietė: „Kiek aš atsimenu, mes sėdėjom tame pačiame Kultūros centre, tose dirbtuvėse, ten telefonas buvo, ir tada pradėjom galvoti, ką čia dabar kviesti“. Vieni žmonės buvo pažįstami iš kino klubo, kitus kvietė remdamiesi nuogirdomis apie jų antisistemines pažiūras arba skaitę kritiškus jų straipsnius spaudoje. Šitaip buvo pakviesti inžinierius Juozas Daunys, Užugirio mokyklos direktorius Kęstutis Grinius, žaliųjų veiklos iniciatorius rajone mokytojas Giedrius Švitra (1988 spalį išrinktas į pirmąją Lietuvos Žaliųjų koordinacinę tarybą) ir keletas kitų, „Tai va, kaip dabar atsimenu, buvo toks Juozas Daunys, tai jį pakvietėm dėl to, kad jis buvo kažkokį trumpą straipsniuką mūsų laikraštin [Gimtoji žemė – aut. past.] įdėjęs. Nebeatsimenu, dėl ko ‹…›, bet toks ne valdiškas straipsniukas (Kaip pasakoja pats J. Daunys, straipsnis buvo įkvėptas pro Ukmergę pravažiavusio ekologinio dviračių žygio: „Pakvietė po tokio labai prozaiško dalyko. Tada vasarą, 88-ųjų vasarą, vyko toks ekologinis dviratininkų žygis po Lietuvą ar kažkas panašaus. Nebuvau matęs ir tautiškų vėliavų, neįsivaizdavau, kaip atrodo. Buvo tik tarybinės vėliavos, o kokia ta lietuviška, tai aš nežinojau.
Čia su lietuviškom vėliavom įvažiavo Ukmergėn, ar šeštadienį, gal sekmadienį, apie pietus tokia grupė. Na, aš jau atėjau pasižiūrėt. Įvažiavo, ir niekas iš rajono – nei valdžios [nedalyvavo], net ignoravo, visiškas ignoravimas buvo. Na čia toks buvo paskutinis lašas, man bent, kad jau nusibodo ta tarybų santvarka, nusibodo visiškai, niekas nereaguoja, kas čia aplinkui vyksta. Ir paskui laikraščio „Gimtoji žemė“ redakcija paskelbė tokį atsiliepimą: „Kokie mes esame“ – apie redakciją parašyt, kad pagerintų laikraščio idėjinį ir moralinį lygį. Na, ir aš ten, to įkvėpimo pagautas, piktoką tokį straipsnį parašiau. Ir daug kas perskaitė, matyt, ir Klivis buvo perskaitęs. O jie jau rinko, būrė tą Sąjūdžio grupę, ir mane pakvietė ateiti jau į patį pirmą susirinkimą, kuris buvo Kultūros rūmuose“). ‹…› Susižinojom, kad jis tuo metu dirbo Kelių valdyboj, tai tiesiog paskambinom jam. Paskui žinau, kad aš pats skambinau Kęstučiui Griniui (Mokytoja Aldona Čereškienė pasakoja, jog Kęstutis Grinius buvo pakviestas todėl, kad drąsiai pasisakė per mokytojų konferenciją: „Prieš tai kaip tik rugpjūčio pabaigoje buvo mokytojų konferencija, kaip visada. Ir jis [Kęstutis Grinius – aut. past.] ten išėjo ir tokią kritišką kalbą pasakė. Kadangi jis vienintelis pasisakė taip drąsiai, kritiškai, tai paskui, kai kūrėsi Sąjūdis, jį pakvietė“), kuris paskui tapo mūsų pirmininku ir vėliau Seimo nariu. Paskambinau dėl to, kad sėdim, [kažkas] sako: „Girdėjau, ten kažkur Užugiry yra „kietas“ mokytojas“ (J. Zareckas).
Buriant žmones į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, esminis klausimas buvo, kaip rasti pritariančių Sąjūdžio idėjoms. Mieste atpažinti Sąjūdžiui pritariančius padėjo ir išoriniai poziciją rodantys ženklai. Pavyzdžiui, mokytojas Kęstutis Motiejūnas iš Siesikų miestelio buvo ukmergiškiams žinomas kaip ne sykį dalyvavęs tuo metu populiarioje respublikinėje televizijos viktorinoje „10×10“, tačiau į pirmąjį Sąjūdžio susitikimą buvo pakviestas todėl, kad nešiojo Vilniuje per mitingą gautą ženkliuką su trispalve: „Grįžau į Ukmergę po šio mitingo ‹…› parsivežiau tuo metu ženkliuką ‹…›. Tai šitą ženkliuką užsisegęs parvažiavau, ir kai perėjau per Ukmergę su juo (Ukmergėj dar niekas nevaikščiojo su vėliavėle, nes tai buvo rizika) ‹…›, kažkas pamatė. Pamatė Julius Zareckas, ‹…› dar kiti, ir iš jų gavau kvietimą. ‹…› Aš grįžęs dar nežinojau, kad Ukmergėj kažkas tokio yra, kol nepaskambino“ (K. Motiejūnas).
Pagrindiniai susitikimo iniciatoriai patys pakvietė maždaug 10-15 žmonių, tačiau į salę susirinko gerokai daugiau (Kiek tiksliai dalyvavo žmonių, dalyviai gerai neprisimena. Arvydas Pėšina mini, kad galėjo dalyvauti apie 20-25 žmonės, J. Zareckas teigia, jog buvusi pilna teatro salė, taigi apie 60-70 žmonių.), nes informacija plito kitais kanalais. Kai kuriuos žmones (pavyzdžiui, istorijos mokytoją Arvydą Pėšiną, advokatą Gintautą Stankaitį) pakvietė tuometinis Užugirio mokyklos direktorius K. Grinius, šie savo ruožtu kvietė kitus. „Kaip pradėjo kurtis? Labai paprastai. Man Kęstutis Grinius paskambino, sako, ateik į susirinkimą. Sako, Sąjūdžio susirinkimas. Tai aš pasikviečiau draugą, notarą Večerską, sakau, einam. Sakom, einam, pažiūrėsim, kas ten yra. ‹…› Galbūt jisai mane pakvietė kaip teisininką, gal kaip žmogų, negaliu pasakyti“ (G. Stankaitis).
Bus daugiau
Nuotrauka D. Karalio
