Balandžio 22 d. Ukmergę aplankė trys dailininkai – Valentinas Varnas, Arvydas Martinaitis ir Sigitas Laurinavičius. Kultūros centro parodų salėje buvo atidaryta jų bendra dailės paroda, pavadinta „Šviesotamsos ieškotojai“. Skirtingų autorių, skirtingo braižo ir motyvų kūriniai darniai sutilpo bendroje, mišriai išdėstytoje ekspozicijoje.
Valentino Varno tapyba ramino savo santūriu, brandžiu, Lietuvoje gerai žinomu ir gan tradiciniu, klasikinės dailės stiliumi. Šie paveikslai – suabstraktinti gamtos peizažai – medžiai, atsispindintys vandens telkiniuose, gaivalingos ir sodrios rudens, vasaros ar kito meto spalvos, laisvi ir stambūs potėpiai. Tai paveikslai, nuo kurių, tiesiog, kvepia jų skleidžiama atmosfera, traukiančia pasinerti į jausmingus prisiminimus.
Arvydo Martinaičio tapyba, iš pirmo žvilgsnio, atrodo it jaunatviškas maištas. Autoriaus paveikslai priverčia žiūrovą stabtelėti ir kurį laiką pagalvoti, ką iš tikro mato akys. Tarsi vaikiškų piešimo flomasteriais manierų tapyba ant didelių išmatavimų drobės, akyse retkarčiais susilieja į avangardišką spalvų fontanų žaismą, nuogą ir gaivalingą apkvaitimą, o labiau įsižiūrėjus ir, stebint detales, pradeda kilti rimtesni klausimai, galbūt net sunkūs ar kažkuo skausmingi, o galbūt gilūs, su konkrečia žinia. Vaizdai savaime po truputį atgyja. Galiausiai galima matyti ne tik simbolinius personažus, bet ir siužetą, veiksmą, neeilinius fragmentus iš gyvenimo arba net iš pačios pasąmonės gelmių. Nori nenori, žiūrint kyla mintys apie psichoanalizę, tikrovės įvykius nugulančius kažkur subtiliuose asmenybės kloduose.
Tuo tarpu Sigito Laurinavičiaus pateikta tapyba – it gaivus ir skaidrus pavasario vėjas, išsiskyrė savo vizualiniu aiškumu, glotniomis ir gan švelniomis spalvomis uždengta drobe, aiškiai matomais objektais, bei mūsų amžiaus – skaitmeninio modernizmo apraiška (turbūt ne dažnai sutinkama tapyboje) – kai kiuriuose paveikslų vietose išlendančiais nutapytais „pikseliais“. (Pikseliai – tai kvadratinės dalelės, iš kurių susideda bet koks grafinis vaizdas kompiuterio ekrane. Paprastai tai labai mažos dalelės, tačiau esant prastesnei vaizdo kokybei – ekrane arba iš kompiuterio atspausdintame vaizde pamatome vaizdą iš kvadratėlių – aut.). S. Laurinavičiaus tapyboje minėtas motyvas panaudotas gan žaisminga, originalia, bet tuo pačiu ir solidžiai atrodančia forma. Ramūs ir aiškūs paveikslai įgyja unikalių ir specifinių šiuolaikinio pasaulio bruožų. Gana klasikiniai portretai ar peizažai tampa nauju teiginiu, užduoda naujus klausimus. Kaip parašyta ant vieno paveikslo su ožkele: „Viena balta diena Joniškėlyje: viskas keičiasi, o ožka stebi permainas.“
Paroda Ukmergės kultūros centre veiks iki gegužės mėn. 20 d.
(Lankymo laikas: II-V 14-18 val.; VI 11-15 val.; VII-I uždaryta)
Andrius Vyšniauskas, Ukmergės kultūros centras.
