Nors dauguma Vakarų šalių jau suvaldė ŽIV plitimą, Lietuvoje naujų ŽIV atvejų kasmet daugėja: 2016 m. registruoti 214 naujų ŽIV atvejų ir tai gerokai daugiau nei 2015 m. Tai tipinė Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių situacija. Didžiausią riziką užsikrėsti patiria švirkščiamuoju būdu narkotikus vartojantys asmenys (2016 m. 39 proc. naujų atvejų – tarp švirkščiamuoju būdu narkotikus vartojančių asmenų).
Pagrindinės profilaktikos priemonės turėtų būti skirtos būtent jiems. Tyrimais ir praktika įrodyta, kad veiksmingiausias būdas užkirsti kelią ŽIV, taip pat hepatitų B ir C plitimui per panaudotus švirkštus – narkotikų žalos mažinimo programos, tokios kaip žemo slenksčio kabinetai, bei farmakoterapija metadonu nuo heroino priklausomiems asmenims. Ankstyvojoje epidemijos stadijoje pradėjus įgyvendinti žalos mažinimo programas Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, naujų ŽIV atvejų skaičių tarp asmenų, kurie vartoja narkotikus švirkščiamuoju būdu, pavyko sumažinti beveik iki nulio.
2016 -2017 m. nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija “Galiu gyventi” surengė 9 susitikimus su Jonavos, Švenčionių, Jurbarko, Alytaus, Marijampolės, Varėnos, Visagino, Mažeikių ir Tauragės savivaldybių politikais bei specialistais aptarti žalos mažinimo programų plėtros savivaldybėse galimybes. 2017 m. lapkričio 15 d. nuo 13.00 val. apskrito stalo diskusija „Žalos mažinimo paslaugų poreikis“ įvyks ir Ukmergės rajono savivaldybėje.
Susitikimų su savivaldybių politikais ir specialistais metu Koalicijos “Galiu gyventi” ekspertai, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, Respublikinio priklausomybės ligų centro, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai aptaria žalos mažinimo programų plėtros savivaldybėse galimybes. Šiuo metu SAM planuojamos priemonės šias paslaugas iš dalies finansuoti iš ES struktūrinių fondų lėšų per Sveikatos netolygumų mažinimo planą, todėl aptariama, kaip savivaldybės galėtų šiomis galimybėmis pasinaudoti ir tuo būdu gerinti pagalbos prieinamumą.
Švirkščiamųjų narkotikų vartojimas egzistuoja ir Ukmergėje. Ukmergės rajono savivaldybėje užfiksuojama nemažai atvejų, kai asmenys baudžiami už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti (2015 m. šis rodiklis siekė 40 atvejų 100 tūkstančiui gyventojų). Nors oficialiai diagnozuotų priklausomybės atvejų Ukmergėje nėra daug (37 atvejai 100 tūkstančių gyventojų, 2015 m.), tačiau oficiali statistika fiksuoja tik tuos atvejus, kai asmuo dėl vartojimo kreipiasi pagalbos į psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, o tokių paslaugų heroiną vartojantiems asmenims Ukmergėje praktiškai nėra.
ŽIV atvejų statistika Ukmergės apskrityje taip pat gana grėsminga: 2015 m. pabaigoje ŽIV ligotumas Ukmergės rajono savivaldybėje siekė 52 atvejus 100 tūkstančių gyventojų. Tuo tarpu valstybės finansuojamo ŽIV ištyrimo Ukmergėje nėra (nei greitaisiais testais, kurie prieinami dalyje kitų savivaldybių NVO pastangomis, nei laboratorijos testais, kurie pacientui yra mokami visoje Lietuvoje).
Farmakoterapija metadonu, kaip priklausomybės nuo opiatų gydymo būdas bei veiksminga ŽIV prevencijos priemonė, Lietuvoje pilnai reglamentuotas ir nuo 2016 m. pilnai finansuojamas ligonių kasų. Tačiau Ukmergėje jis nėra teikiamas, nors savivaldybės gydymo įstaigos, kuriose dirba gydytojai psichiatrai, privalo jas teikti kaip ir bet kurį kitą gydymą, o ir savivaldybės lėšų tai nereikalauja (išskyrus paslaugas privalomuoju sveikatos draudimu nedraustiems vietos gyventojams).
Ukmergėje kol kas nebuvo teikiamos ir žemo slenksčio paslaugos, kurios dažniausiai yra pirmasis vartojančio asmens kontaktas su pagalbos sistema. Tai anoniminės švirkštų ir adatų dalijimo (ir surinkimo), konsultavimo, ŽIV ištyrimo, nukreipimo į pagalbą, mirčių nuo perdozavimo prevencijos paslaugos, taip pat pilnai reglamentuotos teisės aktais. Šias paslaugas dažniausiai teikia savivaldos socialinės įstaigos, vietos NVO, kartais – vietos sveikatos priežiūros įstaigos. Šių programų finansavimo didžioji dalis tenka pačioms savivaldybėms, nacionalinė valdžia prisideda iš dalies.
Tarptautinių organizacijų (PSO, UNAIDS, UNODC) tyrimai ir rekomendacijos teigia, kad ŽIV prevencija yra veiksminga, kai farmakoterapijos metadonu aprėptis yra ne mažesnė, kaip 40 proc., o žemo slenksčio paslaugų – ne mažiau, kaip 60 proc. Farmakoterapijos metadonu aprėptis Lietuvoje 2013 m. buvo 11, 6 proc., o žemo slenksčio paslaugų prieinamumas siekė 21,4 proc. ir nuo to laiko laipsniškai mažėjo. Tokio lygio ŽSK paslaugų prieinamumas vertinamas kaip vidutinis, esantis labai arti mažo prieinamumo ribos. Koalicija “Galiu gyventi” yra paskaičiavusi, kad tam, kad padidinti žemo slenksčio paslaugų švirkščiamųjų narkotikų vartotojams aprėptį iki vidutinės rekomenduojamos 60 proc. aprėpties, klientų skaičių reikėtų padidinti apie 3 kartus – nuo 1177 (2013 m.) iki 3302 (2020 m.). Padidinti valstybės finansuojamos farmakoterapijos opioidiniais vaistais aprėptį iki vidutinės PSO rekomenduojamos 40 proc. aprėpties, klientų skaičių tam reikėtų padidinti apie 4 kartus (nuo 585 2014 m. iki 2200 asmenų 2020 m.).
