Šiandien gavome susirūpinusios kertamais medžiais skaitytojos laišką: „Sodų gatvėje (Ukmergės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorijoje) brutualiai naikinami medžiai. Užvakar buvo pradėta ši egzekucija, vakar pratęsta. Šiandien turbūt bus baigta. Baisu buvo žiūrėti ir girdėti, kaip krenta žemėn didžiuliai gražių, sveikų medžių gabalai. Nesuvokiama, kodėl. Žinoma, jie turi savo „priežastis”, lengvai sugebėjo gauti leidimus (nes Lietuvoje medžiai nebesaugomi), bet prieš mūsų akis buvo įvykdytas nusikaltimas.
Viena iš tariamų priežasčių: krentančios šakos gali sulaužyti šiluminę trasą, einančią į mokyklą. Bet jei būtumėte matę, kaip krito pjaustomi rąstai, drebindami žemę, suprastumėte, kad ši „priežastis” tik akių dūmimas. Juolab, kad trasa eina šalia tvoros, ir jai geriausiu atveju „kliudė” tik du medžiai.
Kita priežastis: kaimynai skundžiasi, kad vasarą topolių pūkai lenda į namus. Taip, vasarą jų būna daug, bet jie daugiau nuostabūs, nei pavojingi. Jei tokios „priežastys” yra tinkamos medžiams žudyti, tuomet būtų logiška skandinti vasarą kiemuose spygaujančius vaikus, nes kažkuriam kaimynui tai tikrai nepatinka ir trukdo gyventi.
Kalbėjau su aplinkosaugos skyriaus vedėja, sužinojau, kad Lietuvoje leidžiama daryti ką nori su privačioje namų valdoje esančiais medžiais (beje, kaip ir su medžiais palei regioninius kelius). Bet man kyla natūralus klausimas, ar tikrai medis, augęs daug dešimčių metų, puošęs miestą ir teikęs atgaivą tūkstančiams akių ir širdžių, priklauso tik vienam savininkui? Kodėl medžių likimą gali lemti piktas kaimynas ar tingintis lapus grėbti „gamtos mylėtojas”? O gal kažkam pritrūko malkų, ar tiesiog šiek tiek pinigų?
Įdomu, ar leidimų davėjai tikrai tinkamai patikrina, įvertina ir įsitikina, ar jie žino ir suvokia, po kuo deda parašą? Ar tikrai galima taip lengvai imti, o kažkam lengvai duoti leidimą, ir per vieną dieną neatpažįstamai pakeisti miesto gabalėlio ar gamtos vaizdą?
[twenty20 img1=”48153″ img2=”48154″ offset=”0.5″]
Vakar grįždami su vaiku iš darželio abu prie tvoros verkėme. Vyras ilgai stovėjo dieną prie tvoros ir stebėjo, kaip pjūklai raižo didžiulius medžius ir žemėn krenta stori sveikų medžių gabalai.
Negaliu apsakyti, kaip skauda širdį. Dvi dienos nerandu vietos ir nebegaliu žiūrėti į tą pusę.
Parašiau du laiškus merui (atsakymo negavau), skambinau aplinkosaugos vedėjai, po to dar parašiau jai laišką, kalbėjau su šio nusikaltimo užsakovu, skambinau į kelias redakcijas. Puoliau ieškoti pagalbos, bet … medžių nebėra. Žmonės šimtmečio šventės išvakarėse iš snobizmo išperka visas vėliavas, bet savo šalies, savo žemės, savo gamtos nemyli.”
vilkmerge.eu
