Artinasi rinkimai, ir daug kas nebežino už ką balsuoti, jei ir išvis eiti balsuoti. Ne kartą jau esame nusvilę nagus, tad tikriausiai nenuskambės labai iššaukiančiai mintis, kad laikas jau mums pasimokyti kaip elgtis per rinkimus.
Brianas Tracy, vienas iš garsiausių sėkmingo gyvenimo būdo propaguotojų, labai gražiai pasakė: „Dauguma daro tai, ką daro nesėkmingi žmonės, o po to stebisi, kad gauna tokius rezultatus, kuriuos gauna nesėkmingi žmonės“. Manau, kad čia jis galėjo pasisakyti ir apie mūsų rinkimus, nes amžinai nesugebame išsirinkti to, ko mums reikia. Matyt, kažką akivaizdžiai darome ne taip. Tad paieškokime, ką kiekvienas galėtumėme ir turėtumėme padaryti, kad po rinkimų ir vėl nebūtumėme tokie nusivylę savo išrinktaisiais.
Pirmiausia pradėkime štai nuo ko. Lietuvos valdžia jau seniai yra paskelbusi karą savo piliečiams. Tai ji padarė ne atvirai, ne mėtydamasi kokiais tai pareiškimais, o darbais. Išrinktieji nėmaž nesiskaito su savo rinkėjų valia. Jie sukūrė neatsakingumo kultūrą, kuri jiems leidžia nebaudžiamai ne tik piktnaudžiauti, bet ir vykdyti pačius tikriausius nusikaltimus. Dvidešimt metų Lietuvoje nėra bausmės už žalingą visuomenei sprendimą. Nėra bausmės ir už atvirą vagystę.
Visi, kas tuo labiau domisi, gali puikiausiai sužinoti, kas mūsų valstybėje vagia ir po kiek. Pastaruoju metu apie tai garsiai sušneko ne tik visuomenininkai, bet ir prezidentė. Visi praregėjome, su kuo turime reikalą. Tad šiuose rinkimuose jau nebebus iliuzijų, kad valdžia gali jums kažką duoti. Dabar jau žinome, kad pažadus apie greitą laimę ir rūpestingą globą mums dalins nusikaltėliai ar, mažų mažiausiai, jų bendrininkai. Štai kodėl turime kalbėti apie valdžios mums paskelbtą karą. Gal mes to karo ir nenorime, gal sunku sau pripažinti, kad jis vyksta. Deja, jis jau vyksta, o tokiomis aplinkybėmis pasirinkimas nedidelis – arba tu jį, arba jis tave.
O jei karas jau vyksta, tai visai nevykusiai skamba dažnai girdimas siūlymas iš viso ignoruoti rinkimus. Manau, kad valdžios šutvei nieko geriau ir būti negali. Tai tik patvirtintų jų prielaidą, kad liaudis per kvaila ir per silpna dalyvauti valdžios žaidimuose. O jei per kvaila, telieka keli protingesni už ją, kurie tvarkosi kaip jiems atrodo geriau. Kad ir ką jie nuspręstų, liaudis, atseit, turėtų būti dėkinga ir už tiek. Tad jei rinkimuose nedalyvausime, valstybininkų klanas tik trins delnais.
Vadinasi, visuomenė turi elgtis kaip tik priešingai – turime kuo labiau domėtis, rodyti kuo didesnį aktyvumą. Pilietinė tinginystė per rinkimus pernelyg skaudžiai atsieina – mėnesį klausomės kandidatų demagogijos, o po to jie keturis metus su mumis daro ką nori.
Geriausią idėją, kaip liaudžiai elgtis per rinkimus, mums gali pasiūlyti Atgimimo laikotarpis. Prisiminkite rinkimus į 1990 metų Seimą. Tuo metu visa visuomenė buvo įsielektrinusi rinkimais. Iš vienos pusės buvo senoji nomenklatūra, kurią labiau už viską norėjome nušluoti. Iš kitos – išsivadavimo ir nepriklausomybės viltis. Tad liaudis tuos rinkimus pasitiko su agitaciniais plakatais savo namų languose. Žmonės negailėjo jėgų dalinti bukletus, kai kas važinėjo agitaciniais automobiliais. Na ir kaip, ar buvote labai nuvilti to Seimo darbu? Žinoma, klaidų pridaryta, tačiau tokio piktnaudžiavimo, tokio nesiskaitymo, kaip yra dabar, nebuvo nė iš tolo.
Taigi pirmasis dalykas, ką reikėtų padaryti – tai antrą kartą pakilti į kovą už savo laisvę. Tada priešas buvo išorinis, dabar jis yra mūsų tarpe, apsimetęs draugu. Reikia susiimti ir padaryti viską, ką kiekvienas tik galime, kad tarybų sąstatas nebebūtų toks atgrasus.
Padorūs žmonės negali nusišalinti nuo valstybės bėdų. Antraip jie netenka padorumo. Sakykite, ar laikytumėte dora tokią mamą, kuri nustoja rūpintis savo vaikais? Lygiai taip pat ir čia – jei koks išprususiu save laikantis inteligentas nusišalina nuo visuomenės bėdų, tai jis nebetenka šviesaus žmogaus vardo. Aš visą laiką raginau teisingus žmones eiti į politiką, o jaunimą – rengtis tapti profesionaliais politikais. Dabar, kai seni valdantieji priėjo liepto galą, būtų išties išganinga turėti parengtą naujų politikų kartą. Dabar, kai rinkimų sąrašai jau patvirtinti, mes turime padaryti viską kas tik įmanoma, kad būtų išrinkti patys padoriausi.
Kaip mums atsirinkti, kuris padorus, o kuris ne? Įsivaizduokite, jei visa visuomenė ir vėl būtų įelektirinta rinkimais, kaip tai buvo 1990-aisiais? Jei kiekvienas, kuris ką nors žino apie vieno ar kito kandidato savybes, laikytų tai savo pareiga apie tai pranešti kuo daugiau žmonių? Tada turėtumėme platų rekomendacijų tinklą, kuris leistų atsverti manipuliacinį žiniasklaidos poveikį.
Nebijokite apie politikus pasakyti tiesos. Kito kelio nėra. Ar ne pakankamai prisibijojome? Nejau nematote, kad ta baimė mus pražudys? Daugiau melo toleruot mes jau paprasčiausiai nebegalime. Valdžiažmogiai jau seniai kariauja prieš jus. Rinkimai yra tas laikotarpis, kai jūsų žodis gali toli pasiekti. Dabar valdžiažmogiai kaip niekad pažeidžiami. Jei visa tauta įsismagintų be užuolankų kalbėti tai, ką žino apie politikus, tai to visai pakaktų, kad sužinotumėme pakankamai. Pasirūpinkime, kad mūsų turima informacija pasiektų kuo daugiau žmonių.
Na ir, aišku, būtinai kalbėkite ir apie padorius žmones rinkimų sąrašuose. Juk negali taip būti, kad padorių nebūtų? Jei pažįstate, jei turite patikrintų žinių, kad vienas ar kitas kandidatas vertas sėdėti taryboje, tai apie tai netgi dar svarbiau pasakoti nei apie korumpuotus politikus.
Prisėskite ir pagalvokite, kokie žmonės turėtų jus atstovauti valdžioje. Tikriausiai nutarsite, kad tai turi būti išmanantis savo sritį, besirūpinantis valstybe, pasiekęs autoriteto jį pažystančių žmonių rate, ir svarbiausia – padorus žmogus. Ar negeria? Dar pridėčiau – rinkime tuos, kurie turi šeimas, o jų antrosios pusės laimingos. Jei asmuo neturi šeimos, arba jo šeimoje yra netvarka, tai jau gana rimtas signalas, kad šis žmogus nebus puikus visuomenės patikėtinis.
Partijas pamirškite. Jos visos tapo tokios pačios, skirtumus įžvelgia nebent patys politikai, tačiau ir tai netrukdo jiems susimesti kai reikia bendrai darytis sau pinigus.
Na, ir trečioji rinkimų idėja šiandien – padorių žmonių rinkimų kampanijos turi būti ryškios ir meniškos. Korumpuotų politikų agitacinės kampanijos bus kaip ankstesnės – gražūs nugrimuoti veidai ir saldūs pažadai. Kandidatai, kurie nori pabrėžti, kad jie atsisako žaisti pagal buvusiųjų taisykles, turėtų rengtis maištingas kampanijas. Sėkmingiausia kampanija bus tų, kurie ras subtiliausių būdų pašaipyti iš ex-valdžiažmogių ir jų veiklos ypatumų. Ar pamenate, kaip mes tyčiojomės iš komunistų partijos paskutiniais jų valdžios metais? Jei viso to rezultatas bus tas, kad amoralūs valdžiažmogiai nebepateks į valdžią – patys matote, kiek nedaug iki pergalės reikia.
Tuomet teliks sekantis žingsnis, be kurio visuomenės pergalė nebus užtvirtinta. Tam, kad įvestumėme savo šalyje teisingumą, nusikaltėliai būtinai turi sulaukti deramo atpildo. Taigi, po rinkimų vykdykime buvusiems valdžioje teisingumą. Tik kokybiškai atlikę šią pareigą galime tikėtis išsivalyti nuo nusikaltėlių valdžioje.
Ką gi, linkiu jums ryškios ir turiningos rinkimų kampanijos, kurioje kiekvienas šiek tiek padirbėsime vardan mūsų visų normalios ateities. Taip pat linkiu nepristigti ryžto persekiojant valdžianusikaltėlius po rinkimų. Ir, žinoma, visuomet likti tikrais savo šalies žmonėmis, kurie nedvejodami atlieka savo pareigą Tėvynei.
www.vilkmerge.lt
Paruoša pagal 2011-01-15 Aurimo Guogos radijo laidą „Sėkmingos tautos idėja“ www.aguoga.lt; www.ziniuradijas.lt
vilkmerge.lt nuotr.
