Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime 1874 metų rugpjūčio 10 dieną. Jis buvo šeštas vaikas neturtingo ūkininko Jono Smetonos septynių vaikų šeimoje. Jo tėvams priklausė ketvirtis valako (apie 5 ha), vėliau – apie pusė valako (10 ha) žemės.
Namas, kuriame gimė Antanas, pasak aprašymų „ buvo visai nedidelis, su šiaudiniu samanotu stogu. Durys buvo tik iš vieno šono, ir tos ne per didžiausios. Viename namo gale buvo pirkia, antrame kamara, kur buvo pastatytos girnos, supiltos bulvės, sudėti namų rakandai”. Šeima gyveno vargingai: avėjo vyžas, nešiojo motinos išaustus drobinius rūbus, net kepures vaikams tėvas pats siūdavo iš triušio kailio. Skaityti vaikai mokėsi namie iš maldaknygių. Labai gabus, į mokslą veržęsis Antanas, būdamas 11 metų paliko gimtuosius namus ir pradėjo ir pradėjo eiti mokslus – iš pradžių Taujėnų rusiškoje pradinėje mokykloje, vėliau Ukmergėje, pas privačius mokytojus, Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, Peterburgo universiteto teisės fakultete. Jau besimokydamas, Smetona aktyviai įsitraukė į lietuvių moksleivių visuomeninę veiklą, ginant lietuvių tautines ir religines teises. Už atsisakymą prieš pamokas kalbėti rusišką maldą, pašalintas iš Mintaujos gimnazijos, vėliau dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, už lietuvišką veiklą šalintas iš universiteto, kalintas. Iki I-ojo pasaulinio karo Smetona tarnavo Vilniuje advokato padėjėju, o vėliau žemės ūkio banke. Jis labai aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, keldamas tautinės vertybės idėjas, palaikydamas ryšius su pačių įvairiausių krypčių politiniais veikėjais lietuviais, aktyviai besireikšdamas lietuviškoje spaudoje, dalyvaudamas įvairių lietuviškų visuomeninių – kultūrinių bei mokslo organizacijų kūrime. Tai padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir populiariausių Vilniaus lietuvių veikėju. Todėl, pasilikęs 1915 m. vokiečių okupuotoje Lietuvoje, būtent jis buvo išrinktas Lietuvos valstybę atkūrusios Lietuvos Tarybos pirmininku. Jo analitinis būdas, kompromisų ieškojimas, sugebėjimas susikalbėti su įvairių krypčių politikais labai daug prisidėjo prie valstybės atkūrimo. Nors dėl savo nuosaikumo, vidurio kelio ieškojimo, jis dažnai radikaliųjų Lietuvos Tarybos narių būdavo kritikuojamas, bet net ir jie pripažino jo nuopelnus. Todėl būtent Smetonai nuo 1919 m. balandžio iki 1920 m. birželio buvo pavesta eiti pirmojo Lietuvos prezidento pareigas, vėliau perduotas steigiamojo seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui. Pasitraukęs iš prezidento pareigų, A. Smetona atsidėjo darbui spaudoje bei pedagoginiam darbui (universitete dėstė etiką ir senovės filosofiją). Jo suorganizuota Tautos pažangos (vėliau Tautininkų) partija tuo metu didelės įtakos neturėjo. Artimi, draugiški ryšiai su Lietuvos kariuomenės vadovybe turėjo didelės įtakos būtent jam po 1926 metų gruodžio 17 dienos karinio perversmo, jo vadovams siūlant tapti Lietuvos vadovu. 1926 m. gruodžio 19 d., po perversmo susirinkęs Seimas, išrinko Smetoną prezidentu. 1927 m. balandyje jis Seimą paleido. Faktiškai Lietuvoje įsigaliojo vienpartinė tautininkų valdžia. Naujoji 1928 metų, o ypač 1938 metų konstitucija, visą galią sutelkė prezidento rankose. 1931 ir 1938 m. ,,ypatingų tautos atstovų” atlikti formalūs Smetonos perrinkimai prezidentu (iš vieno kandidato) labai priminė sovietinius ,,rinkimus”. 1927-1940 metų laikotarpio Lietuvos santvarkos tikrai negalima laikyti demokratine. Tačiau net didžiausi perversmo ir Smetonos valdžios kritikai (žinoma, neskaitant sovietinių istorikų komunistų) pripažįsta, kad perversmą Lietuva sutiko ramiai, be didesnių protestų. Žmonėms jau buvo pabodusios partijų rietenos (kaip tik tada atsirado garsusis posakis „ du lietuviai-penkios partijos”), kairiųjų ir dešiniųjų demonstracijos bei susidūrimai tarpusavyje ir su policija. Be to, nereikia pamiršti, kad tuo metu tokia valdymo sistema vyravo Rytų Europoje – to meto Latviją, Estiją, Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Jugoslaviją, Albaniją, Graikiją vargu ar galima laikyti demokratinėmis valstybėmis (jau nekalbant apie komunistinę Sovietų Sąjungą, fašistinę Italiją ar nacistinę Vokietiją). Gal tiksliausiai Smetonos valdžią apibūdino jo nuverstasis prezidentas Grinius: ,,Smetona ne Stalinas, jis nekišo Lietuvos nei į tamsų kalėjimą, nei į koncentracijos stovyklą. Bet Smetona ir ne demokratas. Jo režimas diktatūrinis, policinis”. Tačiau, dabartinių istorikų nuomone, nors autoritarinis Smetonos valdymas varžė natūralų politinį vidaus gyvenimą, bet leido plėtotis ūkiui, kultūrai, mokslui. XIX-XX a. sandūros mėgėjiškų kultūros struktūrų vietoje susikūrė profesionalūs teatrai, orkestrai, muziejai, nepaprastai išaugo knygų ir periodikos leidyba, skleidėsi rašytojų, muzikantų, dailininkų, architektų ir kitų kūrėjų talentai. Lietuvių kalba įgijo valstybinės kalbos statusą, kūrėsi pradinės mokyklos (pradinis mokslas 1927 m. tapo privalomas),steigėsi gimnazijos, stiprėjo ir augo Kauno universitetas (iki 1940 m. jį baigė 3800 absolventų). 1933 m. tautinio pasididžiavimo bangą sukėlė Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą. 1937 ir 1939 metais lietuvių krepšininkų pergalės Europos čempionate. Lietuvos pramonė tarpukario laikotarpiu išaugo daugiau kaip 2,5 karto, nors kraštas dar liko agrarinis. Žemės ūkyje buvo pagaminama apie 70 proc. nacionalinio produkto. Buvo palaikomi vidutiniai ūkiai, vystę prekinę gamybą eksportui. Buvo gerai organizuotas žemės ūkio produkcijos perdirbimas ir eksportas, daugiausia į Vokietiją ir Angliją. Augo miestai, modernėjo, tapo svarbiu kultūriniu-visuomeniniu centru laikinoji sostinė Kaunas. Nors sovietiniais laikai (o kartais ir dabar) buvo prikišamos ,,Smetonos režimo” simpatijos vokiškam ir itališkam fašizmui, bet būtent Lietuvoje pirmą kartą Europoje hitlerininkai atsidūrė teisiamųjų suole. 1934 m. pabaigoje-1935 m. pradžioje Kaune vyko procesas prieš Klaipėdos krašto hitlerininkus, siekusius atplėšti kraštą nuo Lietuvos (taip vadinama ,,Zarso-Neumano byla”). Nepaisant fašistinės Vokietijos spaudimo, Lietuvos ekonominio boikoto, teisiamiesiems buvo paskelbti griežti nuosprendžiai. Savo pasisakymuose Smetona ne kartą smerkė vokiškąjį nacionalizmą, antisemitizmą, o apie italų fašizmą yra pasakęs :,, Būtų klaida fašizmą kopijuoti. Fašizmas yra juk tautiškas dalykas. Klaida buvusi kopijuoti anglų parlamentarizmas, klaidinga būtų ir akloji fašizmo kopija”. Gan sėkmingai iki 1938 m. Smetonai sekėsi vadovauti Lietuvos užsienio politikai. Pablogėjusi tarptautinė padėtis II pasaulinio karo išvakarėse, palietė ir Lietuvą. Deja, gresiant išorės pavojams, ji faktiškai liko be didžiųjų valstybių paramos ir nesugebėjo išlaikyti nepriklausomybės. 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo-Ribentropo aktas atvėrė kelius sovietinei Lietuvos okupacijai. Kai kurie istorikai kaltina Smetoną pasyvumu paskutiniųjų priešokupacinių vyriausybės pasitarimų metu, smerkia jo pasitraukimą į užsienį. Tačiau Smetonos pasiūlymo atmesti Sovietų Sąjungos ultimatumą bei priešintis ginklu neparėmė nei didžioji dalis vyriausybės narių, nei tuometinė kariuomenės vadovybė. Kai kurie istorikai mano, kad Smetona turėjo nušalinti kariuomenės vadovybę, imti pačiam vadovauti kariuomenei ir t.t. Vargu ar tokiems radikaliems staigiems veiksmams buvo pasiruošęs lėtas, ramus ir ilgai analizuoti linkęs Smetona. Jam beliko vienintelė protesto forma – pasitraukimas iš Lietuvos. Priekaištaujantieji dėl pabėgimo pamiršta kaimyninių Latvijos ir Estijos prezidentų likimą. Jie liko bei turėjo savo parašais tvirtinti savo valstybių nepriklausomybę panaikinančius ir sovietizaciją įteisinančius įstatymus. Už tai jie susilaukė okupantų ,,padėkos”: Latvijos prezidentas Ulmanis buvo sušaudytas Maskvoje 1942 metų pabaigoje, Estijos prezidentas Petsas mirė Vladimiro kalėjime 1956 m. pradžioje. Smetonos pasitraukimas į užsienį bent jau apsunkino sovietinės okupacijos ir Lietuvos aneksijos legalizavimą. Teisės specialistų nuomone, dėl Smetonos pasitraukimo, okupantų veikla sudarant taip vadinamą ,,Liaudies vyriausybę”, renkant ,,Liaudies seimą” ir t.t. , prieštaravo 1938 m. Lietuvos konstitucijai, nors sovietiniai istorikai (ir daugelis dabartinių Rusijos istorikų) tai neigia. Emigracijoje apsigyvenęs JAV, Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisro Klivlende metu. Vėliau, karo metais dirbęs Sovietų Sąjungos konsulate Niujorke, o po karo kelis metus buvęs LTSR užsienio reikalų ministru, Lietuvos komunistų veikėjas Povilas Rotomskis privačių pokalbių metu ne kartą minėjo, kad šis gaisras jo rankų darbas. Kaip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti. Prezidento Antano Smetonos palaikai ilsisi JAV, bet jau seniai ketinama perkelti juos į Lietuvą, tik vis nesutariama dėl perlaidojimo vietos. Daugelio Ukmergės krašto žmonių nuomone, žymiojo kraštiečio palaikai turėtų ilsėtis Užugirio žemėje.
Antanas Smetona ir būdamas prezidentu niekada nepamiršo savo tėviškės Užulėnio. Dažnai parvykdavo čia paviešėti, o nuo 1937 m. už surinktas aukas bei pridėtas savo lėšas įsigijęs dvarelį pavadinta ,,Užugirio kiemu” kasmet čia vasarodavo. Žemiečių prašymu, Smetonai pavedus, 1935 m. buvo pastatyta Užugirio pradinė mokykla, kuri tuo metu buvo geriausia ir moderniausia pradinė mokykla Lietuvoje. Žemiečių prisiminimuose prezidentas išliko draugiškas, malonus ir paprastas žmogus, visada pasiryžęs žemiečiams padėti. Šio neeilinio valstybės veikėjo ir politiko charakterį gal tiksliausiai apibūdino gerai jį pažinojęs žinomas literatūros istorikas Mykolas Biržiška: Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones. Svarbiose savo ar tautos gyvenimo valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu”.
Tarpukario Lietuva daugeliui tebėra tiesiog ,,Smetoninė Lietuva”, tarpukario žmonės ,,smetoniški žmonės”. 1981 m., švenčiant Vilniaus universiteto istorijos fakulteto absolventų paskutinį skambutį, mūsų mylimas dėstytojas docentas Jonas Dobrovolskas (deja, nesulaukęs nepriklausomybės atkūrimo) netikėtai pasiūlė tostą ,,Už tą seną smetoninę Lietuvą. Tegu ji buvo nedemokratinė, autoritarinė, netobula. Bet ji augo, klestėjo, žydėjo”. Ryškiausia tos, anot istoriko, ,,klestėjusios ir žydėjusios” tarpukario Lietuvos politinė figūra, be abejonės, buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, mūsų kraštietis, kurio 140-ųjų gimimo metinių paminėjimo organizatoriai kviečia į smetoninių šventę Užugirio krašte, buvusiame prezidento dvare.
Renginys prasideda rugpjūčio 9 dieną 12 val. 30 min. šventomis mišiomis Antano Paduviečio bažnyčioje, Lėno kaime.
Raimondas Ramanauskas, Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas
lt.wikipedia.org nuotr.
