Mugės Ukmergėje ir Svisločiuje XIX a. pab. – XX a. pr.

    3642
    0

    gggg

    Dėka Europos Sąjungos finansuojamo projekto „Ukmergės ir Svisloč miestų bendradarbiavimas ir kultūrinis dialogas“ atsiveria galimybė atgaivinti ir puoselėti Angelų Sargų mugių, vykdavusių Ukmergėje tradicijas, taip pat sudaromos galimybės atgimti Svisločiaus kermošiams, vykdavusiems XVIII a. pab. – XIX a. pr. grafo Vincento Tiškevičiaus laikais. Tradicijų panašumas praėjusiais laikais tapo jungiamuoju ryšiu, vienijančiu mūsų regionus dabar ir žvelgiančiu į ateitį.   

     

    Rugsėjo 28 dieną vykusi Angelų Sargų mugė mums parodė ne tik kuo turtingas Ukmergės kraštas, bet ir nukelė ukmergiškius bei miesto svečius į praeitį. Projekto pagalba Ukmergėje buvo atkurta praeities mugė su savo tradicijomis ir personažais, šurmuliu ir pramogomis. Ukmergiškiai šiai mugei pasisiuvo to laikmečio rūbus, įsigijo vaikų žaidimų aikštelę, atgaivinti XIX a. pab. ir XX a. pr. mugių pramogas padėjo ir kviestiniai teatro kolektyvai bei svečiai – projekto partneriai iš Baltarusijos Svisloč miesto. Atėję į mugę žiūrovai pasijuto lyg nukeliavę į praeitį, galėjo pajausti tų laikų mugių dvasią.

    Bendradarbiaujant su baltarusiais jau surengtas seminaras, kuriame ukmergiškiai ir baltarusiai pasakojo apie savo muges; profesorius, etnologas Libertas Klimka pasakojo apie Kaziuko mugę Vilniuje. Rugpjūčio mėnesį ukmergiškiai lankėsi panašioje mugėje – Svisločiaus kermošiuje, kur vežėsi amatininkus ir dainininkus.

    Mugės Ukmergėje XIX a. pab. – XX a. pr.

    XIX a. pab. Lietuvos mugių didžiausio suklestėjimo laikotarpis buvo jau pasibaigęs. Nors pažymėtina, kad visame XIX a. ir XX a. pr. garsiausia Lietuvoje buvo Vilniaus šv. Jurgio mugė (trukdavusi 3-4 savaites). Kauno gubernijoje garsėjo Kauno šv. Jono mugė (trukdavusi dvi savaites) bei Žemaitijos mugės: Plungės, Luokės, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos.

    Šiluvos mugės aprašyme L. A. Jucevičius „Žemaitijos prisiminimuose“ 1842 m. rašė: „Mugėje didelę aikštę užima pirkliai Rygos, Maskvos, Kijevo, o kartais net iš Odesos. Jie čia atgabena stiklo, porceliano, kailių, muilo, žvakių ir visokių kitokių prekių. Armėnai atvyksta su šilko medžiagomis, turkiškais chalatais ir t.t. Čia tave įrudusi, sena, susibaigusi žydė traukia už skverno ir maloniai perša savo supuvusias kriaušes bei obuolius. Čia tau rodo vilnoną, perkeliukus ir kitokius audeklinius niekus, ten tave per kits kitą stumia traukia be jokios mielaširdystės ir rėkia: cukraus, kavos, arbatos, petnešų, pirštinių, liemenių, skarelių, perkelių ir t.t. Visiškai kaip Vilniuje žydų ar stiklių gatvėje.

    Toliau – keliasdešimt parduotuvių vilniečių su visokiu šlamštu. Toliau – vėl žydų parduotuvės, o dar toliau… ir dar toliau žydai su prekėmis. Visa rinka apsupta žydų būdomis su degtine, alumi, silkėmis, meduoliais, riestainiais ir bandelėmis, keptomis su alūnu, kad išeitų didesnės. Rinkoj stovi vežimai su taboka, džiovinta žuvimi, o prie kiekvieno, iškabos vietoj, ant ilgos karties iškeltas kuokštas taboklapių arba dideliausia plekšnė.

    Vienur kitur stovi stalai, apdėti skardos dirbiniais. Žemėje pridėta geležies, molinių puodų ir kitokių indų. Ten vėl stovi tvarkingai išrikiuoti rateliai, o ten visokie ūkio padargai: skrynios, dėžės, kubilai, stalai, staleliai, krėslai, krepšiai, kraitelės, šepečiai linams šukuoti. Galiausiai visur čia dar matyti smulkių parduotuvėlių, kur prekiaujama vaikų žaislais, siūlais, rogutėmis ir t.t. Visur žymesnių smuklių sienos marguoja lentynomis visokių spalvų ir pavidalų kepurių.
    Šiluvoje, kaip ir kitose mugėse, būdavo įvairių pokštininkų, sukčių, muzikantų ir t.t.

    Pardavinėdavo net iš Vilniaus atvykę pirkliai knygas. Žinoma, lenkų kalba ir menkos vertės. Atvykdavo net teatras ar keli ir keliose daržinėse vaidindavo. Tiktai niekad čia neužsuka nieko gero, o atvyksta vien klajojantys prasti aktoriai, basi, sudriskę ir žaliausio supratimo neturintys apie dramos meną“.

    Žymiausia Ukmergės krašte šv. Petro ir Povilo mugė, vykdavusi birželio 29 d. bent jau iki 1831 m. sukilimo buvo gana žymi. Išliko trumpas jos aprašymas vieno iš 1831 m. sukilimo vadovų, ukmergiškio Mykolo Petkevičiaus emigracijoje išleistuose prisiminimuose, rašytuose prancūzų kalba.

    Anot M. Petkevičiaus: „šv. Petro ir Pauliaus mugės Ukmergėje būdavo puikios. Visą miestą užpildydavo atvykėliai ne tik iš apskrities, bet ir iš tolimesnių kaimyninių vietovių. Atvažiuodavo pirkliai iš Vilniaus ir Kauno, pastatydavo savo palapines keliaujantys rusų pirkliai. Jaučių ir arklių bandas atvarydavo net iš Ukrainos. Akis viliojo įvairūs audiniai, gražūs kilimai net iš Azijos, puikūs pakinktai. Šalia smulkmenų bei blizgučių kaimo merginoms išdėstydavo prekes ir rafinuotai publikai. Ten suvažiuodavo visi dvarininkai, visuomet vykdavo koks nors balius, rodydavo savo naujienas Vilniaus teatras. Linksmindavosi smagiai, netrukdavo pramogų. Netgi prastuomenei pastatydavo įvairių vaidintojų ir fokusininkų būdas. Mugė trukdavo tris ar keturias dienas. Tai būdavo vienas iš svarbiausių kasmetinių įvykių.“

    Vėliau Ukmergės šv. Petro ir Povilo mugės ėmė merdėti. 1837 m. Ukmergės gorodničiaus (miesto policijos viršininko) ataskaitoje ši mugė vadinama nereikšminga. Tais metais į ją iš aplinkinių vietovių buvo atvežta įvairių valstiečių prekių ir produktų už 16 300 sidabro rub. 1838 m. mugėje prekiauta už 18 500 rub. Tai tiems laikams gana dideli skaičiai tarsi paneigiantys mugės nereikšmingumą. Tačiau jau po 10 metų – 1848 m. mugėn buvo atvežta dvigubai mažiau prekių – tik už 8 869 sidabro rub., parduota už 4 479 sidabro rub. 1850 m. atvežta prekių už 8 300 rub., parduota už 4 570 rub.

    Nors daugiausia įvairiuose dokumentuose minima tik šv. Petro ir Povilo mugė, tačiau kai kada minima ir dar viena Ukmergės mugė – spalio 2 d. Tiesa, ši antroji mugė apibūdinama kaip „visai nedidelė“. Nuo kada ji atsirado sunku pasakyti. Pirmi paminėjimai siekia XIX amžiaus 4 dešimtmetį.

    Lietuvos prekybos istoriją parašiusio ekonomisto P. Šalčiaus nuomone, Lietuvos mugių apogėjus buvo maždaug 1858 m. Vėliau, atsiradus geležinkeliams, jų reikšmė vis menkėjo. Minėtais 1858 m. Kauno gubernijoje didžiausia mugė vyko Zarasuose (rugpjūčio 03 – 05 d.). Prekių buvo atvežta už 77 tūkst. sidabro rub., parduota už 18 tūkst. sidabro rub. Antroji pagal dydį buvo Kauno šv. Jono mugė (dvi savaites nuo birželio 24 d.) – prekių atvežta daugiau kaip už 35 tūkst. rub., parduota už 15 tūkst. rub. Šiluvos mugė (rugsėjo 8 – 15 d.) – prekių už 15 tūkst. rub., parduota tik už 2,2 tūkst. rub., Joniškio (vasario 2 d.) – prekių atvežta už 12 tūkst. rub., parduota už 3 tūkst. rub., Kalvarijos – atvežta už 20 tūkst. rub., parduota už 7 tūkst. rub.

    1858 m. duomenų apie Ukmergės šv. Petro ir Povilo mugę nėra, bet 1861 m. joje prekių buvo atvežta už 8 tūkst. rub., parduota – maždaug už 5 tūkst. rub. Bent jau pagal pardavimą tai buvo gana neblogas rezultatas Kauno gubernijoje. Tačiau jau 1864 m. prekių buvo atvežta vos už 3 150 rub., parduota už 1 816 rub. Mano minėtame veikale P. Šalčius rašo, kad „paprastai žmonės į didžiąsias muges vykdavo maždaug iki 40 varstų (varstas – 1,09 km) nuotoliu tiek parduoti savo produktų, tiek apsipirkti reikalingomis prekėmis. Pažymėtinas mugių prekybos sezoniškumas. Pvz. rudenį ir pavasarį daugiausia būdavo parduodami grūdai, gyvuliai ir arkliai. Pavasarį gyvuliai būdavo brangesni, nes jų reikėdavo darbui, o rudenį, po darbo sezono kainos krisdavo“.

    Be Ukmergės miesto mugių Ukmergės apskrityje mugės vykdavo ir kitose vietovėse. 1843 m. Vilniaus generalgubernatorius Vidiškių dvaro savininko Anupro Koskos prašymu leido rengti Vidiškių miestelyje tris muges per metus: šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.), šv. Marijos Ražančinės (spalio 3 d.) bei visų šventųjų (lapkričio 1 d.) pardavinėti įvairiausiems ūkio gaminiams bei produktams. 1866 m. dokumente be Ukmergės šv. Petro ir Povilo mugės Ukmergės apskrityje dar paminėtos: mugė Raguvoje – Žolinė (rugpjūčio 15 d.), mugė Šėtoje – šv. Trejybės dieną (gegužės 29 d.) ir net keturios mugės Utenoje: vasario 2 (grabnyčios), Viešpaties dangun žengimo dieną (šeštinės), gegužės 29 ir spalio 20 dienomis.

    Iš šių smulkesnių mugių kiek žymesnė buvo laikoma Utenos gegužės 29 d. mugė, į kurią atvykdavo prekiautojų iš Švenčionių, Zarasų, kartais net iš Dinaburgo (Daugpilio). Čia atvykėliai pirkdavo avižas, degutą, medžio anglį, o parduodavo geležies, stiklo dirbinius, miltus.

    Tikrai įsimintinai, su tragiškomis pasekmėmis buvo Ukmergės šv. Petro ir Povilo mugė 1877 m. Kaip tik mugės metu Ukmergėje kilo gaisras netoli piliakalnio esančioje žydų namų sangrūdoje. Anot policijos raporto, gaisras kilo 10,30 val. žydo Šimelio Helo kepykloje dėl sugedusio dūmtraukio. Kadangi gaisras kilo mugės metu, besiblaškantys valstiečiai su užsidegusiais vežimais dar labiau jį išplėtė ir tik didino paniką. Sudegė beveik visas miestas: virš 500 namų, be pastogės liko apie 5 tūkstančiai gyventojų. Miestui padarytas daugiau kaip 1 milijono rublių nuostolis. Gaisro metu žuvo 7 žmonės.

    Iki pat I pasaulinio karo mugės visoje Lietuvoje (tame tarpe ir Kauno gubernijoje, kuriai priklausė Ukmergė) vis menkėjo. 1911 m. apie Kauno gubernijos muges oficialiame leidinyje buvo rašoma: „Mugės gubernijoje turi tik vietinę reikšmę, o iš kitų gubernijų čia prekių beveik nepristatoma, išskyrus arklius. Svarbiausi pardavimo objektai yra vietinės veislės arkliai ir kiti gyvuliai, maisto produktai, įvairūs žemės ūkio gaminiai – daugiausia grūdai, indai, pakinktai, audeklai, pusvilnonės medžiagos. 1911 m. Kauno gubernijoje vyko 359 mugės, į kurias buvo atgabenta prekių už 2,3 mln. rublių, o parduota už 1,3 mln. rublių.“

    Deja, nėra išlikę XX a. pr. Ukmergės mugės aprašymo, bet, pavyzdžiui, 1902 metų Šiaulių mugėje „valstiečiai priveždavo parduoti sūrių, varškės, grietinės, lašinių, kumpių, daržovių, vaisių, šerių, linų, grūdų, ančių, vištų, kalakutų. Iš naminių gyvulių: karvių, avių, ožkų ir daug kiaulių. Iš naminių valstiečių dirbinių – muilo, drobės, siūlų, įvairiausių medinių ir molinių indų – rėčkų, kibirų, statinių, puodynių, ąsočių ir t.t.“ Mugės paprastai sutapdavo su atlaidais.

    Paskutinėje Kauno statistikos metraščio ataskaitoje prieš I Pasaulinį karą Ukmergėje minimos jau trys mugės: kovo 14 d. (šv. Kazimieras), birželio 29 d. (šv. Petras ir Povilas) ir spalio 1 d. Svarbiausia išliko šv. Petro ir Povilo mugė. Joje be prekybos vykdavo ir veislinių arklių ir galvijų parodos (apie tai užsimenama 1906 m. „Vilniaus žiniose“). Nelabai aišku kokia buvo mugės trukmė. Įvairiose XIX a. pab. – XX a. pr. oficialiuose dokumentuose mugė vadinama vienadiene, tačiau 1921 m. lietuviškoje spaudoje (laikraščio „Laisvė“ korespondencijoje) apgailestaujama, kad 1921 m. mugė vyko tik dvi dienas: „antrą dieną veik nieko nebuvo“, „o prieš karą per šv. Petrą būdavo didelis jomarkas, kuris trukdavo tris dienas“. T.y. matyt iki pat I Pasaulinio karo mugė trukdavo tris dienas.

    1910 m. kalendoriuje mugės Ukmergės apskrityje: birželio 29 d. – Ukmergėje per Sekmines ir spalio pirmą sekmadienį – Šėtoje, tris sekmadienius po sausio 15 d. – Raguvoje, rugsėjo 21-29 d. – Anykščiuose.

    Svisločiaus kermošius pirmoje XIX a. pusėje

    Svarbiu prekybos centru  pirmoje XIX a. pusėje Baltarusijos vakarų regione buvo Svisločiaus miestelis. XIX a. pr. prijungus Baltstogės apskritį prie Rusijos imperijos, pasikeitė prekybiniai santykiai, o tai sumenkino miestelio prekybinę reikšmę. Svisločius kartu su tokiais prekybos taškais kaip Kamenec, Krinki, Šeršau užleido vietą kitiems – Semjasičam, Cechanaucu, Geniondzui, Baltstogei – tai yra pasienio punktams su Lenkijos karalyste, kuriuose prekyba „rasdavo daugiau pagrindo savo gyvavimui“. Tačiau dėka Uspenskio kermošiaus prekybinis gyvenimas Svisločiuje nemirė. Šis kermošius buvo vienu iš gyviausių Baltarusijos teritorijoje.

    Pirmojoje XIX a. pusėje Svisločiaus kermošius gavo tarptautinį statusą. Prekiauti čia suvažiuodavo ne tiktai rusų ir Ukrainos pirkliai, bet ir pirkliai iš Austrijos, Prūsijos, Prancūzijos, Italijos, Danijos, Turkijos ir kitų šalių. Lankydavo mugę ir pirkliai iš Lenkijos karalystės. Viso susirinkdavo iki 3 – 4 tūkstančių žmonių. Kermošių įkūrė Svisločiaus globėjas grafas Vincentas Tiškevičius, nes Svisločiui 1783 m. rugpjūčio 16 d. buvo suteiktos  karaliaus Stanislavo Augusto privilegijos. Iš pradžių kermošius trukdavo dvi savaites, po to mėnesį, nuo rugpjūčio 25 iki rugsėjo 25 dienos. P. Babriuskis mano, kad šis kermošius tarsi apjungdavo keletą kermošių, vykstančių per mėnesį.

    Rusijos imperijos ekonominio Vakarų regiono kermošių struktūroje Svisločiaus kermošius vykdavo po Zelvos (Annos) kermošiaus. Tie pirkliai, kuriems nepasisekdavo Zelvoje, atvykdavo į Svisločių. Šis faktas leidžia daryti prielaidas, kad Svisločiaus kermošius buvo kaip Annos kermošiaus „baigiamasis akordas“. Tačiau, šią prielaidą galima lengvai sugriauti, pamačius Uspenskio mugės dydį.   

    Pagrindinė prekybos sandorių dalis vykdavo rinkos aikštėje. Pasakota, kad „pačiame miesto viduryje buvo kvadratinė aikštė, papuošta piramide, kurios viršūnėje buvo ilgas stiebas. Į aikštę vedė keturios plačios, tarsi pagal virvę tiesiai nutiestos gatvės, užstatytos gražiais, gontais puoštais namais – tai Gardino, Rudauckaja (Rodūnios), Mcibauskaja, Bresto ir Varšavos gatvės“. Pačiame aikštės centre tarp Mcibauskaja ir Rudauckaja gatvių buvo akmeninė pakyla su 48 krautuvėlėmis ir parduotuvėlėmis, skirtomis prekybai mugės metu. Kad buvo 48 krautuvėlės, pažymima ir žiniose apie miestų, miestelių ir sodybų būklę  Gardino gubernijoj 1833 metais. Tyrinėtojas V. Švedas pateikia kitus skaičius – 40 krautuvių.

    Krautuvės buvo išdėstytos tokia tvarka: po 14 į ilgį ir po 6 į plotį. Iš abiejų stačiakampės aikštės pusių buvo vartai, viduryje vieta, kur buvo statoma iki 8 paviljonų. Visuose prekybiniuose paviljonuose buvo 3 patalpos, kuriose tilpdavo iki 36 žmonių. Dėl tos priežasties, kad į kasmetines mėnesį trunkančias muges atvykdavo daug svečių, komercinė mugės veikla dažnai persikeldavo už prekybinio miestelio ribų, kur buvo statomi laikini prekybiniai pastatai. Prie aikštės buvo 5 nakvynės namai, kurie vadinosi: „Po ereliu“, „Po elniu“, „Po jaučiu“, „Po vienaragiu“ ir „Po gulbe“. Buvo vaistinė, kavinė su biliardo stalu atvykėliams.

    Vystantis kapitalizmui keitėsi kermošiaus prekybos pobūdis, buvo pereinama nuo laisvos prekybos į prekybą pagal pavyzdžius, o vėliau į prekybą pagal standartus. XIX a. pradžioje dideli kermošiai įgavo prekių pavyzdžių mugių-parodų formą. Dėl to Baltarusijoje išaugo sutartinių mugių skaičius, tokių mugių, kokios buvo paplitę visose gubernijose. Tokių mugių esmė buvo urminė žemės ūkio prekių prekyba, tekstilės gaminių pirkimas, dvarų pirkimas ir pardavimas, jų nuoma ir atidavimas už užstatą, sutarčių sudarymas. Svisločiaus kermošius kartu su Zelvos kermošium iš Vaikovysko pavieto, Bešankovo kermošium iš Lepelio pavieto, Minsko kontraktiniais kermošiais vykdė ne tik prekių realizavimo funkciją, bet ir buvo aktyvūs žmonių judėjimo centrai.

    P. Bobruiskis pažymi, kad Gardino gubernijos kermošiai pagal prekybos pobūdį skirstomi į 3 grupes: žemės ūkio produkcijos pardavimo kermošiai; kermošiai, kur vyko prekyba arkliais ir galvijais; kermošiai, kur buvo prekiaujama gamykliniais gaminiais ir prabangos prekėmis. Prekiaujama buvo taip pat „gaminiais ir daiktais, skirtais labiau išsilavinusioms ir pasiturinčioms klasėms, kurios žinojo gyvenimo patogumus ir prabangą…“ Svisločiaus kermošius, kaip mano P. Bobriuskis, atstovavo trečiąją grupę. Tačiau ši klasifikacija ne visiškai tiksli. Audringi kermošiai, kaip taisyklė, buvo universalūs.

    Paanalizuokime Uspenskio kermošiaus asortimentą. Didžiausią reikšmę turėjo rusiški gaminiai: 1830 m., jų, pavyzdžiui, atvežė už 172 220 rublių (84 proc. bendros sumos)…

    Vėliau Svisločiaus kermošiaus prekybos apimčių kritimas aiškinamas bendromis visiems kermošiams priežastimis: pirma, išaugo stacionarios prekybos apimtys; antra, kermošiai palengva transformavosi į turgus. Svarbus Uspenskio kermošiaus vaidmens mažėjimo rodiklis yra prekybos dalyvių mažėjimas – pirkliai ne taip noriai lankė muges. Ypač šis procesas sustiprėjo antroje 1840 m. pusėje. Tą patį galima pasakyti ir apie užsienio svečius. Jei 1838 m. jų buvo 14 žm., 1846 m. – 17 žm., tai 1849 ir 1850 metais tik po 3 žmones.

    Pokyčiai buvo ir prekybos procese blogėjant prekybos pastatų būklei. 1850 m. Vaikovysko valdininkas gubernatoriui pranešė, kad „akmeniniai prekystaliai su savo atsparia ir patogia prekybai įranga, šiuo metu yra tokios blogos būklės, kad praėjusiais ir šiais metais kai kurie pirkliai patyrė nuostolių dėl sudrėkusių prekių, kadangi stogas virš prekystalių visiškai kiauras ir lietaus metu prekystalius užlieja vanduo“.

    Žvelgiant į kermošius kaip į prekybinį reiškinį, verti dėmesio ir kultūriniai kermošių veiklos aspektai. XIX a. viena iš populiarių sutartinių kermošių reginių formų buvo teatrų pasirodymai. Ponia Tiškievič Svisločiaus miestelyje organizavo jaukų ir elegantišką teatriuką, kuriame su atrinkta grupe vaidino prancūziškas pjeses. Teatro salė kermošiaus metu buvo skirta dramos artistams. Kermošiaus teatro veikla vykdavo ir prekybos metu, ir po jos…

    Pirmoje XIX a. pusėje Baltarusijos kermošių metu vyko arklių lenktynės. Panaši pramoga vyko ir Svisločiaus miestelyje. Pasak L. Potockio, „1816 m. vyko lenktynės su mūsų vietiniais arkliais. Netoli užmiestyje buvo parinkta plati gyvenvietė, skirta parodomosioms varžyboms… Žiūrovų buvo daug. Germanas Patockis su savo puikiu žirgu įveikė savo priešininkus ir buvo karūnuotas karūna“.

    Dėl tokių veiklų kermošių metu keitėsi visas Svisločiaus miestelio gyvenimo būdas, buitis pasipildė naujomis prasmėmis. „Niekas taip nesujudindavo vandens, kaip Svisločiaus kermošius – pažymi dalyvis. – Ta gausybė žmonių, kuri gyveno atskirais kiemais, lankė vieni kitus, vykdavo raiti, pėsti ir važiuoti vežimuose, rinkdavosi kiemuose pietauti, vykdavo į pobūvius, viešus maskaradus, į teatrą. Pridėkite prie to didingiausią porą (Tiškevičius) ir viskas atrodys tarsi tikrame Karlsbade (kurortas). Tiktai be uolų, be bokštų, be to užsienietiško kvapo, kokį mums kiša į galvą, ir kuris svaigina, netgi privesdamas iki apalpimo ir tik tada grąžina mums atmintį, kai kišenėje pajuntame tuštumą“.

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia