Turbūt nėra žmogaus, kuris nenorėtų keliauti, patirti bei pamatyti kažką naujo. Ir nesvarbu kur keliaujate, ar po gimtąją šalį ar kraunatės lagaminus į tolimesnius kraštus. Štai ir Ukmergės kultūros centro folkloro ansamblis „Pyniava“ susiruošė į kelionę. Birželio 17 dieną mūsų šaunusis kolektyvas iškeliavo į kalnuotąją Slovakiją, kur birželio 20 d. laukė dalyvavimas 39 – jame folkloro festivalyje „Zamagurske folklorne slavnosti“. Susikrovę lagaminus, tautinius drabužius ir muzikos instrumentus, pamojavę atsisveikinimui gimtajam miestui, sulipome į autobusą ir pajudėjome Lenkijos kryptimi.
Kaip žinia, Lenkija didelė šalis turinti daug nuostabių vietų, bet ir kelias per ją ilgas. Tad išvykę iš Ukmergės vakare, naktį su dainomis ir smagiais pokalbiais pravažiavome Lenkiją ir pasiekėme Slovakiją ankstų rytą. Prieš dalyvavimą festivalyje turėjome dvi dienas, skirtas pakeliauti po šalį ir pamatyti jos gamtos grožybes bei šiek tiek susipažinti su šalies istorija, kultūra, kulinariniu paveldu.
Pirmąją dieną lankėmės įspūdinguose Belianska stalaktitų ir stalagmitų urvuose, kur keliavome paslaptingais labirintais, grožėjomės požeminiu pasauliu, muzikinėse salėse klausėmės klasikinės muzikos. Kalnų kurorte Staryj Smokovec į kalnus kilome specialiu traukinuku – funikulieriumi, o pasiekę viršų, kopėme kalnų takeliais, grožėjomės nuostabia laukine, žmogaus beveik nepaliesta gamta: šniokščiantys kalnų kriokliai, nepaprasto didžio titnago akmenys, almantį Studenos upė, kurioje, nepabūgę ledinio vandens, keli kolektyvo vyrai išsimaudė, pasisemdami sveikatos ir kalnų stiprybės.
Per dieną nuvargę, bet patyrę naujų įspūdžių, buvome pakviesti į tautinę vakaronę dar kitaip vadinama koliba, nuostabiame pensione „Kamzik“. (Išvertus į lietuvių kalbą, šis pavadinimas reiškia „kalnų ožys“. Tai nykstanti rūšis, gyvūnas yra įrašytas į raudonąją knygą ir saugomas valstybės.) Tą vakarą Slovakija galutinai užkariavo visų širdis: gausi tradicinė virtuvė, nepaprasto nuoširdumo šeimininkai, tranki, smagi goralių muzika sujudino ir mūsų muzikantus, dainorėlius ir šokėjėlius. Suvienijus „pajėgas“ iki pat vidurnakčio Aukštuosiuose Tatruose skambėjo slovakų muzika, pritariant lietuviams ir lietuviškos melodijos, „turavojant“ slovakams.
Antroji diena buvo dar įdomesnė, nors oras per daug nelepino (visą laiką dulkė smulkus lietutis, trumpai pereinantis į lietų). Tačiau nuvykę tiek kilometrų, turėjome išbandyti viską. Aplankėme vieną gražiausių Slovakijos kalnų kurortų –Štrebske Pleso. Atvirais keltuvais pasikėlėme į Predne Solisko viršukalnę (1840 metrų), nuo kurios paprastai atsiveria nuostabi panorama į slėnį, Štrebske ežerą bei Žemuosius Tatrus, tačiau mums tą sykį vaizdus užstojo debesys. Bet mes pasijutome, kaip padangių gyventojai, pačiupinėjome debesis ranka, kalnų chatoje Solisko ragavome tradicinės česnakinės sriubos, skanavome iš kalnų žolelių paruoštų arbatų su priedais. O patys ištvermingiausi kopė į 2050 metrų aukštyje esančią viršukalnę. Po pasivaikščiojimo kalnuose, nuvykome į terminių vandenų baseinus, kur iš po žemės trykšta karštieji šaltiniai net iki 72 laipsnių karčio. Kad galima būtų maudytis, šaltinių vanduo atvėsinamas iki 37 laipsnių. Taigi čia patyrėme didžiulį malonumą: atviras dangus virš galvos, įvairaus gylio bei šilumos kunkuliuojantys baseinai – palaima kūnui ir sielai. Pabaigai plaukėme plaustais Dunajeco upe, kurios vienas krantas priklauso Slovakijai, o kitas Lenkijai. Upė su slenksčiais, vietomis putojanti ir sūkuriuota, vingiuojanti tarp nuostabaus grožio kalnų uolėtomis viršūnėmis. Ir dar kartelį slovakiška virtuvė: brinza, įvairūs gėrimai, keptas upėtakis.
Papramogavę, pamatę dalelę puikios šalies, turėjome pailsėti ir ruoštis festivaliui. Šeštadienio rytą mūsų laukė repeticija ir koncertas. Festivalio koncertas vyko Tatru miestelyje Červeny Klaštor nuostabiame slėnyje, natūraliame amfiteatre su vaizdu į uolėtąsias kalnų viršūnes „Trys karūnos“. Pasipuošę tautiniais drabužiais, klausėmės ir stebėjome slovakų bei lenkų kolektyvų pasirodymus. Mūsų muzika privertė suklusti – vietiniai gyventojai, pripratę prie slaviško temperamento, išgirdę sutartinių skambesį, pamatę visai kitos kultūros šokius, išgirdę visai kitokią dainų harmoniją, buvo sužavėti. Po kolektyvo pasirodymo, atsitiktiniai žmonės kalbino, klausinėjo, aikčiojo, jiems atminčiai išdalinome visus savo lankstinukus. Buvome labai pamaloninti tokiu įvertinimu. Tą vakarą lietuviškos dainos ir sutartinės dar skambėjo Červeny Klaštor vienuolyno bažnyčioje, kiemuose, prie upės – taip nesinorėjo atsisveikinti su šiuo gražiu kampeliu.
O kita diena, sekmadienis – ilga kelionė namo. Pakeliui dar užsukome į Čenstachova vienuolyną. Tai žymiausia Švč. Mergelės Marijos šventovė Lenkijoje. Šiame vienuolyne saugomas stebuklingasis Juodosios Madonos paveikslas. Į šią vietą per įvairias katalikų šventes suplūsta daugybė piligrimų.
Kelionė baigėsi. Dabar ansamblio dalyviai gyvena prisiminimais ir viliasi, kad netolimoje ateityje jų laukia nauji įspūdžiai, naujos pažintys, nauji neatrasti horizontai. O galbūt dar kartą pažintis su kalnais, juk kaip dainavo V.Vysockis: geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai.
Svetlana Markevičienė
Nuotraukos Kęstučio Motiejūno, Snaiguolės Pocienės, Daivos Zinkevičienės