Ne vienam užkliūvanti skulptūra ,,Vėliavnešiai“ privertė mus dar kartą ją apžiūrėti. Neradę svetimos šalies simbolių, nors buvo pastatyta mums primestos santvarkos metais, užsakymo vadovai turėjo, matyt, vieną mintį ir vaizdą, tačiau tikras menininkas įkūnijo skulptūroje bendrą žmogišką idėją ir mintį.
Minima skulptūra, jau antroje vietoje pastatyta, atlieka vėliavnešių paskirtį ir kviečia mintimis ir darbais į visuomenės atsinaujinimą. Taip manome mes. Šie vėliavnešiai gal ir yra sukilėlių prieš baudžiavą prototipai, o gal šie jaunuoliai yra žemdirbiai, kovotojai už duoną, gėrį ir tiesą Lyduokių, Veprių, Siesikų žemėse. Gal?
Mes nematome to, ką nori matyti ir mato kai kurie ukmergiečiai. Kviečiame žemiečius atviram disputui. Paminklų reikia. Jie yra istorinės praeities, mūsų tautos kultūros liudininkai. Juk ir smėlio kauburėlis su pilku lauko akmenėliu – taip pat yra tradicijų ir papročių liudininkai. Ateinančios kartos privalo žinoti visą mūsų praeitį.
Paminklai reikalingi ir šiandienos Lietuvai, kad ateities kartos sužinotų apie tėvų ir protėvių gyvenimą, jų likimą, jų viltis ir siekius.
Be minimų ,, Vėliavnešių“ mums reikėtų dar ne vieno paminklo. Tragišką tautos likimą reikėtų įamžinti. Pokario metams prisiminti, įamžinti reikėtų žuvusius, ištremtus, išžudytas kaimo šeimas. Visi jie buvo žmonės, tėvynės patriotai, mylėjo tėviškę, arė žemę, sėjo grūdą, augino vaikus. Laikas prisiminti ir juos ir pastatyti paminklą, pavadinta ,,Nekaltoms aukoms“. Projektą ir vietą reikėtų aptarti su rajono visuomene. Jis turėtų simbolizuoti tautos rimtį, susikaupimą ir vienybe, saugotu ukmergiečius ir svetur išsibarsčiusius lietuvius nuo svetimų ir savų priešų, nuo skriaudų ir nelaimių.
Žmogžudžiams paminklų neturėtų būti.
Būtina teisingai vertinti kiekvieno istorinio laikotarpio pasiektus laimėjimus ir padarytus nusikaltimus ir gėrį atskirti nuo blogio. Tik objektyvus ir teisingas istorijos supratimas ir aiškinimas gali mus apsaugoti nuo klaidų. Prisiminkime Bernardo Brazdžionio eil. (1941 m.): ,, Tėvų sodybos žiburėlis“, kviečianti kūrybai, o ne griovimui.
Praėjo metai, ir naujų dienų rytojun
Šiandieną vėlei iš nakties šauki tu mus:
-Į vieną židinį, sūnai ir dukterys artojų,
Į vienus meilės ir darbymečio namus!
Antanas Palidauskas
Mindaugas Tamošiūnas
Julius Kazėnas
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
