Pradinis Kultūra Anonsai Kviečiame į monospektaklį „Lietuvą ir lietuvius mylėjau” (interviu su autoriais)

Kviečiame į monospektaklį „Lietuvą ir lietuvius mylėjau” (interviu su autoriais)

2259
0

Vasario 15 d. 17 val. Premjera Monospektaklis „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ (Smetonos ir Vaižganto bičiulystės fonai)

Spektaklį kūrė:

Aktorius – Vidmantas Fijalkauskas;

Dailininkas – Artūras Šimonis;

Kompozitorius – Antanas Kučinskas;

Poetas, publicistas – Alfas Pakėnas;

Spektaklio idėjos autorė ir įgyvendintoja – Natalija Kovarskienė;

Videoinžinierius – Vladimiras Šerstobojevas.

Įėjimas – auka nuo 5 EUR.

Spektaklio metu Jūsų paaukotos lėšos bus panaudotos paminklui Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai jo gimtinėje – Užulėnyje pastatyti.

KAM RENKAMOS AUKOS

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, vienas iš pagrindinių akcentų rajone bus lėšų rinkimas Prezidento Antano Smetonos paminklo statybai Užulėnyje. Taip Prezidentas bus tinkamai įvertintas ir pagerbtas.

Aukos pradėtos rinkti antrą šv. Kalėdų dieną Kultūros centre vykstančiame labdaros koncerte „Baltas angelas“. Lėšų rinkimas tęsis visus 2018 metus.

Šis paminklas bus tik antrasis paminklas Prezidentui šalyje. Pirmasis nuo 1996 metų stovi istorinės prezidentūros Kaune kiemelyje.

Idėja pastatyti paminklą Prezidento gimtinėje kelta ne kartą. Šiais metais šią idėją nuspręsta įgyvendinti. Tikimasi, kad iki Prezidento gimimo 145-erių metų jubiliejaus – 2019 metų rugpjūčio 10 dienos, paminklas iškils prieš buvusią pradinę mokyklą Užulėnyje. Šiame pastate dabar įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas.

Iniciatyvą 2019 metus paskelbti Prezidento Antano Smetonos metais iškėlė Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija bei Ukmergės rajono taryba. Atmintini metai suteiktų progą pasigilinti į šią asmenybę, įvertinti prezidento nuopelnus Lietuvos valstybei, jos raidai, švietimui ir kultūrai. Todėl ir paminklui numatyta vieta – prie Prezidento iniciatyva pastatytos, tuomet moderniausios šalyje pradinės mokyklos.

Tikimasi, kad pasikartos 1934-ų metų istorija. Tada, rengiantis A. Smetonos 60-ajam gimtadieniui, buvo renkamos aukos, už kurias buvo nupirktas ir prezidentui padovanotas „Užugirio kiemas“. Dabar jame kasmet vyksta Smetoninės, į kurias susirenka tarpukario Lietuvos laikotarpio gerbėjai. Čia skamba muzika, valso sūkuryje sukasi poros, renkama gražiausia Užugirio kiemo ponia. Keletą metų Smetoninės vyko prie buvusios mokyklos, toje vietoje, kur turi iškilti paminklas Prezidentui.

2,5 metrų aukščio paminklą Prezidentui Antanui Smetonai kuria skulptorius Antanas Žukauskas, kuris ir atvyko apžiūrėti būsimos skulptūros vietą, apsitarti ir numatyti būsimus darbus. Į Užulėnį taip pat atvyko architektė, KTU docentė Gitana Šukaitytė, jos studentės – trečiakursės Vytautė Alvikaitė ir Austėja Mačikūnaitė.

Skulptorius numatė, kur skulptūra stovės, kaip ji atrodys pastato fone, kur eis takeliai. Būsimos architektės kurs skulptūros postamentą, numatys kaip turi būti sutvarkytas pastato fasadas.

Šis paminklas skiriamas ateities kartoms. Paminklas – dovana ne praeičiai, o ateities kartoms, kurios žinos savo krašto žmones, palikusius pėdsakus mūsų valstybės istorijoje.

Siekiama sutelkti visas visuomenės, valdžios ir verslo jėgas, žmonės, įstaigos, organizacijas, bendruomenes kviečiame aukoti paminklui Prezidentui Antanui Smetonai.

Aukoti galima Kultūros centro kasoje visus metus. Paaukojusieji ne mažiau 5 eurų gaus ir magnetuką su senosios Ukmergės vaizdais. Paaukoti galima ir pavedimu į Ukmergės kultūros centro sąskaitą: LUMINOR BANK AB, banko kodas 40100, įmonės kodas 190351690. Sąskaitos numeris: LT924010042900530556.

SMETONA, TUMAS IR KO

Ukmergiškiai sugalvojo gražiai pasitikti Lietuvos Nepriklausomybės 100-tį: monospektakliu „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ pagerbti savo kraštietį – pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Apie jį pasakojama gero bičiulio ir bendražygio kunigo ir rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto lūpomis.

Taip moderniškai, daugiau kaip prieš 100 metų Vaižgantas apibūdino Vilniuje susibūrusių inteligentų šviesuolių kultūrinę, visuomeninę ir politinę veiklą leidžiant laikraščius „Vilniaus žinias“, o vėliau – „Viltį“. Vaižgantas rašė: „Suskilę ir išklibę buvo visi Vilniaus lietuvių inteligentai, kol, „Smetona, Tumas ir Ko“ nepasiėmė duoti vieną kartą tvirtą jiems pagrindą, aiškiai pažymėti, kuriai rolei ji čia Lietuvos rytuose susimetė, būtent tautišką ir tautišką uždavinį. Socialistams tai buvo nepriimtina, o liaudininkai buvo stiprioje lenkų įtakoje. Visa kova su lenkais ir hierarchais teko išlaikyti man vienam, kunigui Tumui. Redaktoriui Antanui Smetonai neteko pačiam susidurti nė su vienu hierarchu, jis tik plunksna žymėjo kovos etapus ir jų etiką“.

Dvi ryškios asmenybės, kilusios iš mūsų krašto. Juozas Tumas – Vaižgantas – iš Svėdasų, o Antanas Smetona – iš Užugirio. Abu iš Ukmergės apskrities. Grynakraujai aukštaičiai. Vaižgantas vyresnis už Smetoną penkeriais metais. Abu nedidelio ūgio, bet milžinai savo dvasia. Pasiryžę dirbti Lietuvai – o jeigu reikėtų – ir kentėti už jos laisvę ir Nepriklausomybę. Abu nepralenkiami to meto publicistai, turėję savitą stilių. Turėjo ir skirtumų. Vaižgantas savo atsiminimuose rašo:

„Mudu su Antanu Smetona esame abu kilimo rytų aukštaičiai, bet savo būdais labai skirtingi. Antanas Smetona flegmatikas, labai ramus, viską svarstąs šaltu protu, o aš visada buvau ūmus jausmo ir impulse žmogus. Smetonai aš atrodęs idealistas, romantikas, visur ir viską gerai matąs. Tačiau tos būdo skirtybės mūsų ne tolino, o artino, mes tarsi pildėm vienas antrą. Tačiau prisipažinsiu, daugiausia mus artino ir jungė vienokis Lietuvos reikalų supratimas“.

Pirmoji pažintis

1894 metais Juozas Tumas buvo paskirtas vikaru Mintaujon (dabar – Jelgava). Ten jis pirmąkart ir susitiko su Antanu Smetona, kuris buvo Mintaujos lietuviškos gimnazijos 5 ar 6 klasės mokinys. Tada jiems arčiau susipažint neteko: „Bet vis tiek pažinau. O paskui girdėdavau iš kitų apie šį pranašų studentą. Kai po poros metų atsitiko susidurt, jis man nebebuvo svetimas. Mudu laimingai suvedė spausdinimas lietuviškos kalbos gramatikos“, – rašė Juozas Tumas. – „Tuomet Antanas Smetona buvo labai simpatingas, net gražus baltaplaukis jaunikaitis, vos pradedančiu apželt švariai baltu veideliu, sveikas, greitas, šviesiai nusiteikęs, bet ir paslaptingai rimtas. Ag jis štai parengė rusų draudžiamą, nusikalstamą darbą – lietuvišką spausdinį. Tai jau buvo jam nebe pirmiena: jau buvo slapčiomis redagavęs Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę“. Kultūros darbas, o koks atsakingas! Ypač svarbu buvo, kad jis pasidavė Jono Jablonskio įtakai, ir ėmėsi darbo lietuviškai kultūrai“.

Antanas Smetona Petrapilyje baigė Universitetą, įgydamas teisininko diplomą. Po Universiteto Antaną Smetoną išsiuntė į Vilnių. Pasak Vaižganto, „ir tai ne be Dievo Apvaizdos. Čia jis pirmą kartą išvydo Lietuvos širdį, šaltinį visos galybės, tautos garbės vainiką. Senąjį Vilnių, tą Geležinio vilko pilį, tą pradžią lietuvių kultūros Antanas Smetona jau pirmiau buvo įsiskonėjęs, beskaitydamas Vilniaus romantikus. Dabar beliko patikrinti, ar tai tas pats“.

Vaižgantas Antaną Smetoną gerbė už tai, kad jis „aukštąjį mokslą baigė savo vieno pastangomis, niekieno nepadedamas, ir sugebėjo nugalėt kitokias pasitaikiusias kliūtis. Visam tam reikėjo nemaža įgimto gabumo, Dievo padėjimo ir pasiruošimo“.
Išėjęs teisės mokslą, Antanas Smetona dirbo bankininko darbą Vilniuje.

„Bet vistiek Lietuvoj, jos širdy ir galvoj Vilniuj. Tenai jį ėmiau matyt, kai laimėjus lietuviškos spaudos laisvę, atsirado Vilniuj idėjinio tautinio darbo. Čia Lietuvos ūkininkas, čia Vilniaus žinios, čia Didisai Lietuvių Seimas… O kai Vilniaus žinias ištiko galutinis bankrotas, mudu su Antanu nesugalvojom geresnio pavadinimo naujam lietuviškam laikraščiui kaip Viltis: ją bendrai leidėm: jis rašė, aš tvarkiau ir taip per savo rankas perleidžiau bent 200 jo feljetonų“.

Ir rašė Antanas Smetona po du straipsnius per savaitę. Ištisus septynerius metus, kol „Viltį“ gavo perleisti į kitas rankas. „Vilties“ nuotaika buvo aukštai pakili, kalba daug gyvesnė negu dabar. Rašyta ne vienu rašalu, bet ir savo krauju“, – prisimena Vaižgantas viename iš daugybės straipsnių apie Antaną Smetoną.

1905 metais kun. Juozas Tumas, Vadaktėlių (Panevėžio r.) bažnyčios klebonas, panevėžiečių įgaliotas, dalyvavo kuriant Didįjį Vilniaus Seimą. Ten vėl susitiko su Antanu Smetona:

„Pajautėme laisvės dvelksmą- visą Lietuvą tai padegė lyg elektros kibirkštis. Visi valsčiai ir atskiri žmonės plaukė į Vilnių viešai pasisakytų viso viso, kas juos iki tol neramino ir slėgė. Koks buvo širdžių pakilimas visų susirinkusių, koks namie likusių įtemptas laukimas jų sugrįžtant, tas tegali suprasti, kas tuo laiku gyveno ir Vilniaus Seime dalyvavo. Neužmirštamos valandos!“

Bendra tautinė ideologija, bendras pasišventimas Lietuvai juos glaudžiai siejo daugelį metų. „Ketverius metus net tame pat bute išgyveno, kai jo žmona su vaikais buvo pas tėvus dvarely. „Vilčiai“ patekus į kitas rankas, Antanas Smetona sumanė savo laikraštį, iliustruotąjį „Vairą“, kuris taip puikiai užsirekomendavo tarp skaitytojų, tik gyvenimo šalnos jį pakando. Publicistikoje Vilniškis – toks Smetonos antrinis parašas – nesugriaunamos logikos straipsniais parodė tikrą savo talentą ir labai gaila, kad visuomeninės pareigos atitraukė jį nuo šios, širdžiai tinkamiausios veiklos“, – prisimena Juozas Tumas – Vaižgantas.

Draugiški jų santykiai nenutrūko ir vėliau, per visus 25 bendro publicistikos darbo metus. „Nieko dyvų, kad gavau pažint ne tik jau susidėjusį vyrišką Antano Smetonos būdą, bet ir visa tai, kas tam būdui susidėt padėjo,- daugybę jo gyvenimo smulkmenų, kurių kitiems dar nėra tekę girdėt. Mačiau gyvą jo nuotaiką, kaip pasireikšdavo visokiuos atsitikimuos…“

Juozą Tumą žavėjo, kad Antanas Smetona per visą savo amžių mokėsi, kad galėtų kitus mokyti. Jis buvo tarsi gimęs mokytoju. Vaižgantas prisimena: „Mokė raštais ir vis kalbėjo, kad publicistas privaląs nuolat papildinėt savo žiniją iš daugelio šaltinių, iš daugelio literatūrų. Mokslo metais išmokęs lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, lotyniškai, graikiškai ir pusėtinai vokiškai, dar ėmės mokytis prancūziškai ir angliškai. Ir pramoko. Tie daugeriopi knygų raktai padėjo Antanui Smetonai tapt Lietuvos universiteto senovės filosofijos docentu ir padėjo viešame gyvenime palaikyt gyvus ir laisvus santykius su svetimais diplomatais. Antanas Smetona prisirengė prezidentaut“.

1920 metais pavasarį Antanas Smetona, tuomet kultūros žurnalo „Vairas“ redaktorius, pasikvietė Juozą Tumą – Vaižgantą iš Vilniaus gyventi ir dirbti į Kauną. Antanas Smetona tautos ir valstybės gyvenime didelės reikšmės skyrė periodinei spaudai, ypač tokiai, kuri galėtų jungti visas tautos kūrybines pajėgas. Tai galėjo daryti tik nepartinė spauda, kurios tuomet nebuvo. Tad, susirūpino tokio laikraščio leidimu ir 1919 metų lapkričio mėnesį Kaune dusyk per savaitę buvo pradėtas leisti laikraštis „Tauta“, kurį pasiūlė redaguoti Vaižgantui. Redakcija buvo įsikūrusi Maironio gatvėje – ten Vaižgantas kurį laiką ir gyveno.

Antanas Smetona „Tautoje“ paskelbė daugiau kaip 25 straipsnius įvairiais politiniais, kultūriniais ir ekonominiais klausimais. Tačiau dėl finansų stygiaus laikraštis nustojo ėjęs. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė Vaižgantui suremontuoti apleistą Vytauto Didžiojo bažnytėlę, kuri po kelių metų tapo pati jaukiausia ir lankomiausia bažnyčia Kaune. Anot Vinco Mykolaičio – Putino, „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“.

Vaižgantas ir apsigyveno šalia bažnyčios – išsinuomojo butą gydytojo Petro Musteikio namuose. Keturių kambarių bute buvo vietos, todėl A. Smetona pusantrų metų čia buvo įsikūręs su „Vairo“ redakcija“ – draugystė su kunigu ir rašytoju Vaižgantu tęsėsi. Ji nenutrūko iki pat Vaižganto mirties 1933 metų pavasarį.

Anot Vaižganto, Smetona buvo įsitikinęs, kad „dabarties lietuvio pamatas yra jo savita kultūra ir ypač jo gimtoji kalba. Kalba yra aukščiausias regimas tautybės ženklas. Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tik nesusipratėlis. Antra vertus, kas ir nemoka lietuviškai, bet laiko save lietuviu, pripažįsta mūsų kalbą privaloma mūsų tautos žyme ir pats laiko reikalingu daiktu jos išmokti, žodžiu ir darbu užjaučia mūsų atgimimą, tas yra susipratęs mūsų tautietis“. Vaižgantui tai buvo labai artima ir tą temą jis sumaniai gvildeno savo vėlyvojoje publicistikoje.

„Tautos“ laikraštyje straipsnyje „Atsisveikinant su pirmuoju Valstybės Prezidentu“ Vaižgantas rašė: „Lėtas jo būdas slepia karštai plakančią širdį. Lietuva – jo šventenybė, kurios neleis paliesti niekam. Musės nenuskriaudęs žmogus kitados kirto lenkui į veidą, kai šis išdrįso iš Lietuvos pasityčioti, lenkui – lenkų įstaigoje. Lenkininkų banke dirbo; davė jiems savo kūno ir proto pajėgų, bet širdį palaikė Lietuvai; už duoną nepardavė idealų.

Antanas Smetona nepriklausomos Lietuvos idėją vilko ant savo pečių pačiais blogiausiais laikais, kada viešpatavo nepermaldaujami vokiečiai. Tais laikais sunku buvo bet kam įtikti ir atsakyti, kodėl ir to nepadaryta. Tokiomis sąlygomis niekas nebūtų įtikęs. Mums svarbu, kad Antanui Smetonai pasisekė privesti Lietuvą prie Steigiamojo Seimo, nepražluginus Lietuvos“.

„1926 metų gruodžio 17 dienos perversmas įvyko taip staigiai, greitai ir tyliai, kad kauniečiai apie jį tesužinojo tik rytmetį, eidami į darbą ar šiaip kuriai reikalais išeidami į miestą, iš skelbimų ir gatvėse patruliuojančių kareivių. Vėliau paaiškėjo, kad į naujuosius politinius vadus numatomas Antanas Smetona, buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, su kurio vardu buvo susijusios pirmosios kovos už Lietuvos Nepriklausomybę.

Visų ūpas pakilus. Vieno tik gaila, kad tai atsitiko per Prezidento Griniaus sumanytąjį jubiliejaus šventimą… Laikai daug vilčių duoda, duok Dieve, kad ir jos neužviltų. Jokių neramybių nebuvo ir nėra. Viskas tepalietė kabinetą…“ – rašė Vaižgantas laiške Petrui Klimui į Paryžių.

Antanas Smetona antrą kartą tapo Lietuvos prezidentu. O Vaižgantas – gyva Kauno ir visos Lietuvos legenda. Judviejų draugystė gyvavo kone iki paskutiniųjų gyvenimo mėnesių…

Alfas Pakėnas

INTERVIU SU SPEKTAKLIO „LIETUVĄ IR LIETUVIUS MYLĖJAU“ KŪRĖJAIS

Vaižganto gyvenimas, potyriai, siekiai – būtent apie tai pasakos monospektaklis „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“, kurio premjera įvyks vasario 15 d. Ukmergės kultūros centre. Premjerai Ukmergės miestas pasirinktas neatsitiktinai – buvę ukmergiškiai, dabar jau gerai žinomi Lietuvos teatro pasaulio menininkai susibūrė į komandą, norėdami prisidėti prie gimtojo krašto kultūrinio gyvenimo. Apie būsimąjį spektaklį, lietuvybę bei teatrą sutiko papasakoti Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Vidmantas Fijalkauskas ir scenografas Artūras Šimonis.

Prie spektaklio prisidėjo labai daug Lietuvos teatrams žinomų žmonių. Kaip ši komanda susibūrė ir kaip kilo idėja šiam spektakliui?

V: Idėja kilo mudviem su Ukmergės „Katino Murklio“ teatro direktore bei režisiere Natalija Kovarskiene. Susitikome su ja Anykščiuose, per „Aukso paukštės“ teikimo šventę. Vakaronėje besišnekučiuojant kilo mintis kaip mes, buvę ukmergiškiai, galime prisidėti prie gimtojo krašto kultūrinio gyvenimo.

A: Mano atveju viskas buvo labai paprasta, skambutis ir aš jau komandoje. Pats Vidmantas man paskambino, paklausė ar būtų įdomu dirbti, kadangi aš jį pažįstų gana seniai – sutikau. Na, o jau po to pradėjau dirbti ties medžiaga, kuria ir planuojame dirbti… Vaižganto ir jo tekstų.

Kodėl spektaklio premjerai pasirinktas būtent Ukmergės miestas?

A: Aš net nežinau, čia turbūt Vidmanto reikėtų klausti, kodėl viskas sukrito būtent čia. Aš pats labai nesirenku kur dirbti, jei jau yra darbas, yra komanda tai kur dirbti jau nėra svarbiausias klausimas.

V: Tai tarsi sugrįžimas namo, pasidžiaugti savo darbais. Juolab, kad kitų grupės narių –kompozitoriaus Antano Kučinsko, Alfos Pakėno ir Artūro šaknys yra palietę Ukmergės kraštą. Puiki idėja prisidėti prie gimtinės kultūrinio gyvenimo, tai tarsi savotiškos skolos atidavimas, o ir padėka mano pirmajai teatro mokytojai Natalijai Kovarskienei.

Jums, Artūrai, kaip scenografui, kas buvo sunkiausia išpildant spektaklio apipavidalinimą?

A: Spektaklio apipavidalinimas yra vis dar procese ir kaip man pavyko viską iki galo įgyvendinti bus matyti tik rezultate. Na, o sunkiausia… Gal net neįvardinčiau to kai kaip sunkiausia, tiesiog matai galimybes ir matai ką reikia daryti. Dabar labai sunku pasakyti į ką visai tai pavirs. Aš tiesiog žinodamas galimybes pasirinktos vietos, žanro specifiką stengiuosi sudėlioti viską taip, kad neužgožčiau svarbių detalių nereikalingais dalykais. Juk vis dėl to tai yra aktorinis teatras, taigi, scena turi būti paruošta taip, kad padėtų savo dramaturgija aktoriui ištransliuoti emociją per jo prizmę. Taigi bus pasitelkta minimalios priemonės, sukurta vaizdo dokumentikos projekcija.

Spektaklio premjera pasirinkta vasario 15 d. Ši data beveik sutampa su atkurtos Lietuvos šimtmečiu. Ar premjerai datą rinkote siedami spektaklį būtent su Lietuvai svarbia data?

A: Mane asmeniškai šiek tiek gąsdina tas dalykas, kad šiemet šimtmetis netaptų valdišku, formaliu, ataskaitiniu „varnelių dėliojimu“ ties pasižymėtais punktais. O šiaip miela ir malonu šią datą paminėti, tik svarbiausia kad tai turėtų prasmę.

Tai ar įvardintumėte šį spektaklį, kaip kiekvieno iš Jūsų asmeninę dovaną Lietuvai?

A: Gal to nereikėtų traktuoti kaip svarbiausio dalyko, nors žinoma tokias datas svarbu paminėti, juk kiekvienas jaučiame to kontekstą ir pareigą. Galbūt ne pats spektaklis geriausia dovana, mano nuomone, o galimybė užmegzti emociją ir komunikaciją su žiūrovu.

Grįžtant prie spektaklio, norėtųsi sužinoti koks jo siužetas? Ar jis kalbės apie tam tikrą Vaižganto gyvenimo tarpsnį?

A: Tokio kaip siužeto čia nebus. Čia nėra naratyvo, kuris pasakotų istoriją. Tai tarsi skerspjūvis, per kurį apibendrintas visas jo gyvenimas, patirtys, siekiai.

Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti būsimam spektaklio žiūrovui? Kokiai kelionei jis turėtų pasiruošti, atsisėdęs į kėdę?

V: Mes jį pakviesime dvasinei kelionei, nes būtent čia ir šnekėsime apie tai ką reiškia būti žmogumi, kuris nesiekia naudos, aukoja save. Kryžiaus ženklas reiškia dviejų pasaulių susidūrimą – yra horizontalus ir vertikalus pasauliai. Tai būtent tą vertikalų, nematerialų, o dvasinį pasaulį norėtųsi, kad žmogus pamatytų ir pajaustų. Tai labai norėjosi spektaklį ir sukurti apie tokį žmogų, kuris savo gyvenimą aukoją dėl kitų.

Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad lietuvybė Jums reiškia daug. Artūrai, Jūs stažavotės užsienio šalyse – Estijoje bei Anglijoje. Abi šalys atrodo daug atviresnės tarptautinei publikai, ar noras dirbti Lietuvoje buvo stipresnis nei galimos karjeros galimybės?

A: Estijoje stažavausi metus, po to išvykau į Londoną. Būtent ten įgavau labai daug praktinės patirties, suvokimą. Galų gale, tuo metu Londonas buvo tikrai knyginis, akademinis miestas su galerijomis ir bibliotekomis. Tai buvo tarsi gera injekcija, kuri davė stiprius pagrindus. Kaip bebūtų pasilikti ten niekad neplanavau ir nesiejau savęs su užsieniu. Visada galvojau, kad jei esu Lietuvoje, čia ir turiu kažką duoti. Na o vėliau jau taip sutapo, kad grįžau čia, pradėjo plaukti darbo pasiūlymai ir įsisukau čia.

O kaip Jūs, Vidmantai, ar niekada nesvarstėte galimybės išvažiuoti dirbti svetur?

V: Ne, niekada. Nors, tiesą sakant aš ir dabar dirbu rusų dramos teatre, taigi dirbu ne gimtąja kalba. Ne kartą teko vaidinti ir sakyti tekstą kita kalba ir kiekvieną kartą įsitikindavau, kad į svetimą kalbą įlysti ir jaustis pilnavertiškai yra praktiškai neįmanoma. Kad ir kaip tobulai išmoktum svetimą kalbą, tu nesijausi laisvai, tave visada ribos tos kalbos mąstymas, mentalitetas. Vien dėl šios priežasties niekada negalvojau dirbti užsienyje, o kito darbo dirbti – tiesiog nenorėjau.

Iš ką tik vykusio susirinkimo, kuriame aptarėte repeticijų laiką ir vietą supratau, kad Jūsų dienotvarkės labai užimtos. Kaip pavyksta darbą derinti su asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu?

V: Vien jau patį darbą suderinti yra labai sunku. Teatras yra toks labai brangus hobis. Kad galėtum dirbti teatre, turi užsidirbti imantis kitų veiklų. O čia dar prisideda ir šeima, kuriai dėmesio juk taip pat reikia. Sunku.

Kaip tuomet įvardintumėte savo laisvalaikį? Darbo dienas ir savaitgalius atima teatras ir kiti darbai, kaip ilsitės?

V: Norėčiau laisvalaikį leisti su šeima, bet kad tai įvyktų reikia tiesiog „išvagi“ tuos vakarus. Aktoriaus specialybė yra sunki, nes vakaro praleidimą su šeima nulemia netgi ne laiko kiekis, o kokybė, stengiesi tą laiką praleisti kuo prasmingiau. Juk vis dėl to ši specialybė nėra tokia, kad uždarei teatro duris ir namuose užsiimi kažkuo visiškai kitu. Mintys visuomet sukasi apie neužbaigtus darbus.

Kalbėjosi Lina Jablonskytė

MUZIKĄ SPEKTAKLIUI KURIA UKMERGIŠKIS

Vienu iš monospektaklio kūrėju yra ukmergiškis Antanas Kučinskas. Nors ir gyvendamas Vilniuje kompozitorius neatsisakė kurti muziką pasakojimui apie Vaižganto ir Antano Smetonos draugystę. Apie muzikos kūrimą monospektakliui, kokia tai muzika kalbamės su muzikos autoriumi Antanu Kučinsku.

Kas paskatino imtis šio projekto – kurti muziką monospektakliui „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“?

Pakvietė dirbti spektaklio režisierė ir mano kolega aktorius Vidmantas Fijalkauskas. Greta meninių motyvų, neslėpsiu, svarbu buvo tai, kad šis projektas vyksta Ukmergėje ir telkia į kūrybinę komanda ukmergiškius.

Jūs stebėjote repeticijas ir vėliau kūrėte muziką. Ar repeticijos davė idėjų muzikai?

Teatro procesas specifinis – gali susidėlioti daug ką iš anksto, tačiau atėjus į repeticiją daug kas keičiasi, tinka arba ne, gimsta čia ir dabar. Žinoma aktorius gali tuoj pat išbandyti naujus sumanymus, deja kompozitorius turi grįžti į savo studiją ir tik tada gali paversti garsu, melodija, kūriniu tai kas buvo sumanyta repeticijoje. Tai užima laiko. Taigi muzika dėliojasi ne visa iš karto, o kaip savotiškos detalės, kurios dažnai sulimpa į vieną galutinį piešinį tik prieš premjerą.

Tai specialiai sukurta muzika, kur liaudies muzika, klasika persipina su Jūsų kurta muzika. Ar tai sudėtinga suderinti?

Vėlgi pasikartosiu – teatro muzika labai specifinė. Joje labai natūraliai, o kai kada neišvengiamai jungiasi originali autorinė ir jau kieno nors anksčiau sukurta muzika. Kompozitoriaus meistrystė ir yra tai suderinti tai. Bet aš nedažnai naudoju grynas citatas – dažniausiai tokia muzika yra perkuriama, priderinama prie mano originalios arba pasitarnauja kaip inspiracija jai. Jei naudojama, tai labai tikslingai – kaip koks nors visiems atpažįstamas muzikinis simbolis. Istoriniuose-dokumentiniuose spektakliuose, toks koks yra šis, tai tiesiog yra neišvengiama.

XX amžiaus pradžia. Tuo metu buvo kitas supratimas apie laikotarpį, apie A. Smetonos veiklą. Ar tai atsispindi monospektaklio garsiniame takelyje?

Nedrįsčiau sakyti, kad žinau, o ir ar kas nors apskritai giliai žino ar pajėgus rekonstruoti jauseną, santykius kuriais gyveno to meto žmonės. Kiekviena nauja karta, taip pat ir mūsų, iš naujo kuria savo mitą, įsivaizdavimą apie tą laiką. Mes gyvename kitame laike, kitame tempe, kitoje jausenoje. Todėl ir garso takelyje didesnę ir svarbesnę vietą užima specialiai sukurta, „nepririšta“ prie konkretaus istorinio tarpsnio muzika, tokia, kuri siekia kalbėti apie universalesnius, nepavaldžiui laikui dalykus – žmogaus dramą ir jausmus, siekius, klaidas, atradimus, praradimus, viltį.

Vaižganto ir būsimo Prezidento draugystė, šilti Vaižganto žodžiai apie A. Smetoną. Kaip tai siejasi su muzika?

Turbūt per bendrą kūrinio emocinę „tonaciją“ – tautiškumas plius sakralumas. Tai du fundamentalūs kodai, kuriai vadovavausi kurdamas muziką šiam spektakliui.

Kokie ryšiai Jus sieja su Ukmerge, kokie prisiminimai ar kokios mintys Jums kyla lankantis Ukmergėje?

Patys šilčiausi ir nuoširdžiausi. Visada sergu už Ukmergės pasiekimus, džiaugiuosi ir stebiuosi puikiai atnaujintu kultūros centru, kurio gali pavydėti ne vieno didmiesčio koncertinė ar teatrinė erdvė, kolektyvo profesionalumu ir užsidegimu šiuo projektu. Tikiu, kad šis darbas bus prasmingas ir reikalingas žiūrovams.

SPEKTAKLYJE APIE A. SMETONĄ PRABYLA VAIŽGANTAS

Monospektakliui „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ tekstą ruošė Vaižganto muziejaus Kaune vedėjas, poetas ir publicistas, ukmergiškis Alfas Pakėnas. Pasakodamas apie savo indėlį į monospektaklio kūrimą jis papasakojo, kokią medžiagą ir kodėl atrinko, kokius santykius su Ukmerge išlaikė.

Paklausus kaip kūrėjas prisidėjo prie monospektaklio kūrimo, A. Pakėnas atsakė, kad jis surinko režisierei ir aktoriui reikalingą medžiagą, su jais aptarė kai kurias scenas. Tačiau atrinkti monospektakliui tinkančią medžiagą buvo sudėtinga – vien Vaižganto minčių yra labai daug. Pridėjus Antano Smetonos pasisakymus, jo darbų ištraukas, medžiagos dar padaugėja. „Tiek jos užtektų ir dviejų dalių spektakliui“, – sako teksto autorius.

Pirmą kartą kuriančiam spektaklį autoriui surinktą medžiagą reikėjo trumpinti – ją sisteminti, sujungti ir sukurti vientisą siužetą. Siužetą apie meilę Lietuvai, apie Vaižganto ir A. Smetonos bičiulystę, jų abiejų meilę tautai, požiūrį į kultūrą, spaudą, lenkų okupuotą Vilnių. Apie visą tai monospektaklyje kalba Vaižgantas. „Jeigu kalbėtų Vaižgantas ir Smetona, spektaklis būtų nebe mano kūryba“, – sako A. Pakėnas.

A. Pakėnas pasakojo, kad buvo norėta papasakoti apie A. Smetoną Vaižganto mintimis. Viską išsakyti A. Smetonos žodžiais būtų sunku. Pats teksto autorius Vaižganto mintis, kūrybą gerai žino. Jei būtų perteikiamos A. Smetonos mintys, pasak A. Pakėno, būtų reikėję studijuoti Prezidento raštus, kitus autorius, rašiusius apie jį.

Pasakodamas apie savo veiklą Vaižganto muziejaus vedėjas pasakojo, kad jo darbo vieta – Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, kurį aplanko lankytojai, daugiausia ekskursijos. Lankytojams A. Pakėnas pasakoja, kad Vaižgantas buvo visuomenininkas, politikas, rašytojas, Universiteto dėstytojas, muziejininkas. Mėgo kanarėles, kurios ir dabar muziejuje gyvena.

Lankytojai išklauso pasakojimo, kartais paklausia apie Vaižganto būdo bruožus, charakterį, ką rašytojas valgė, gėrė, kokius gyvūnus laikė. Kadangi daugiausia į ekskursijas ateina mokinių, vedėjas pasakojo, kad jų klausimai priklauso nuo mokytojų. Jeigu mokytojai įdomiai pasakoja, mokinius nuteikia, vaikai klausimų užduoda daugiau.

Paklausus apie A. Pakėno santykius su Ukmerge, poetas juos įvardino kaip „subtilius, išlaikytus, pasiilgtus“. Todėl autorius į Ukmergę kartkartėm atvažiuoja. „Nes, kita vertus, tai ir A. Smetonos, ir Vaižganto kraštas, nes jis pasakojo, kad kilęs iš Ukmergės apskrities Malaišių kaimo“, – pasakojo A. Pakėnas.

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia