Skiriu Romui R.
Stasys Kuosakovskis ryžosi paskutiniajam eksperimentui, paženklintam beprotybės šmėklos.
Kažkada buvęs žymus fotografas realistas, apie kurio temines parodas parašydavo įvairaus plauko meno tyrėjai, ryškindamas nuotraukas kartais eksperimentuodavo savo malonumui, trokšdamas pakeisti įprastą saulėlydžio horizontą, smėlio kopų reljefą ar virš apsnigtų eglių viršūnių tvyrojusį melsvą rūką. Chemikalus jis berdavo į distiliuotą vandenį ne pagal nuorodą, o iš akies. Kai išryškindavo nuotraukas, dėmėtas ar perkirstas išilginiais baltais brūkšneliais ir pamatęs savotiškus Marso kraterius ar kamieninių ląstelių konfigūracijas, džiaugdavosi kaip vaikas. Šių fotografijų niekam nerodė. Žinojo, kad tokio stiliaus darbai sumenkintų meistro vardą. Visgi slaptai vylėsi, kad pasikeitus žmonių sustabarėjusiai mąstysenai, ateis diena, kai kritikai palankiai įvertins ir tokios krypties kūrinius.
Tai buvo anksčiau. Nepastebimai Stasys Kuosakovskis pajuto silpstantį savo kūną. Todėl šį kartą ryžosi eksperimentui, neturinčiam analogų: jis iššauks savo dvasią ir lieps jai atnaujinti kūno ląsteles.
Senis surinko savo šlapimą į plastikinius indus. Prieš tai griežtai stebėjo, ką geria ir valgo rytais, per pietus ir vakarais. Tai lėmė jo šlapimo kokybę, leisiančią jam sėkmingai užbaigti eksperimentą. Ponia Regina Kuosakovska vykdė jo nurodymus tyliai niurzgėdama, pirko produktus tik iš patikimų rankų.
Be šito tirpalo receptūros komponento, senio buvo nurodyta gauti ir gaidžio kraujo, ir ožio ragų, kuriuos ištirpinus turės tyrę, ir balandžių išmatų… Poniai Reginai Kuosakovskai pakilo kraujospūdis.
Kaupdamas tirpalo komponentus induose, jis suvokė turįs įpilti į jį ir prie namo išaugusio vynuogyno vyno. Mintyse jis žadėjo įlašinti ir nuotraukoms skirtų ryškalų. Svarbiausia, pagalvojęs apie per mažai galių turėsiantį tirpalą, staiga jis prisiminė savo prosenelį, kuris kadaise mirė septyniolikos metų nuo meningito. Jis įtraukė jaunojo grafo kaukolės mikstūrą į komponentų sąrašą.
– Kodėl tau tai būtina? – susijaudinusi paklausė ponia Regina, išgirdusi senio pageidavimą.
– Dėl to, kad man reikia kilmingos Kuosakovskių giminės ženklo! Aš įvertinau jaunojo grafo kraupią mirtį kaip signalą, skirtą man. Paimsiu jo kaukolę ir ištirpinsiu, kaip kad ožio ragus. Tai man pridės galių… Į kapines eisime šią naktį…
– Bet ar tu supranti, ką kalbi, seni? Išniekinsi savo giminės palaikus!
– Be jokių abejonių. Aš perskaičiau daug literatūros. Šis eksperimentas su manimi lems naują žmogaus tobulėjimo kryptį!
– Tobulėjimo kryptį? – išbalusi perklausė ponia Regina. – Tai gal tave už rankų veda pats šėtonas? Iš kur ištraukei tą receptą? Iš kur?
– Radau giminės kriptoje, – rėžė tiesą senis. – Po juo aiškiai perskaičiau parašą: Demiurgas. Jo mintys ir receptūros turinys mane pagavo. Tai priesakas man! Dabar aš esu Demiurgo sekėjas! Tarsi šešėlis! Pasaulis prasidės iš naujo po mano eksperimento!
– Ir tu tuo tiki?
– Taip! Tai panašu į pasaulio kūrimo tąsą. Pamiršai, kad 2012 – aisiais buvo pasaulio pabaiga? O 2013- ieji – ne kokios ten juodosios gyvatės metai, o Demiurgo…
– Tu beprotis, Stasy Kuosakovski! – nelauktai suklykė ponia Regina. – Beprotis. Štai ko senatvėje sulaukiau.
Ji ėmė raudoti.
– Nutilk tu, ragana. Kartoju: į kapines eisime šią naktį…
Naktį jie atsirakino kapinių vartus. Patekę į grafų Kuosakovskių šeimos kriptą, susirado jaunojo grafo karstą ir pasiėmė kaukolę…
Erdviame namo rūsyje, išmūrytame akmenimis, kur pasieniais ponia Regina Kuosakovska laikė suguldytus vyno butelius, fotografas išlaužė betonines grindis, iškasė trijų metrų gylio duobę: porą metrų paliko būsimam kubilui, metrą po juo – pakurai. Sukalė medinius karkasus į formą, leisiančią jam įlįsti į ją išskėtus rankas į šalis. Formą pripylė drėgnu molio, išmaišyto su kiaušinio tryniais, sluoksniu. Pratiesė latakus šalia duobės, kad galėtų po kubilu prakišti guminę žarną su degikliu. Kitą žarnos galą pritvirtino prie dujų baliono. Po formos apačia pakišo skardos lakštą. Per savaitę, įjungęs dujų balioną, jis išdžiovino molį. Išardė formą. Senio akys linksmėjo. Jis galvojo, kai tirpalą supils į kubilą, jis įšoks į jį ir lieps senei uždegti dagtį. Kai ugnis ims kaitinti kubilo dugną, pasklis per padus šiluma, palengva tirpalas apglėbs jo kojas, rankas, krūtinės ląstą, ims badyti odą adatėlėmis, jis priartės prie ilgai laukto eksperimento pabaigos: pagaliau atskirs savo kūną nuo sielos ir išlaisvins dvasią! Jis bus laisvas nurodyti dvasiai ir liepti jai suformuoti naujas ląsteles!
Ši mintis seniui krebždėjo seniai: palikti senę tokią, kokia ji dabar, o jam sustiprėjus pabėgti nuo senatvės simptomų. Tegul ji pirmoji pamato pasaulio stebuklą!
Pagaliau jis supylė tirpalą į kubilą. Klampus skystis jam priminė rubino spalvą. Ponia Regina uždegė dagtį. Jis išsirengė nuogai ir įšoko į kubilą. Skystyje jis išskėtė rankas į šalis. Ponios Reginos akys plėtėsi nuo makabriško vaizdo: rūsyje jo fotografas Stasys Kuosakovskis tūno kubile, pripiltame tirpalo, iškišęs virš betoninių grindų galvą vidury baltos dienos! O ji stovi šalia ir negali tam paprieštarauti!
Rūsys šilo greitai. Dėl to Regina ėmė dusti. Senis vartė akis. Kažką čepsėdamas lūpomis, laukė. Paskui suriko:
– Aš išsilaisvinsiu, pamatysi, Regina!
– Tu išvirsi, Stasy… Liaukis gi… Liaukis!
– Nutilk tu, ragana.
– Maldauju, liepk išjungti ugnį!
– Ne!
– Stasy…
– Aš ne Stasys, aš – Demiurgas! – nelauktai sukriokė senis ir jo akyse ponia Regina pamatė skausmą…
Staiga Regina Kuosakovska suprato: jeigu ji ir toliau stebės šiuos įvykius, pamatys savo vyro mirtį. Ji susigraudino tiek, kad suvokė su Stasiu pasiekusi laimės viršūnę. Pasistatė namą, puoselėjo vynuogyną, pajuto gimdymo skausmą ir motinystės džiaugsmo ašaras, išaugino vaikus. Kas jai, poniai Reginai, atsitiko, kad marina savo vyrą? Fotografas buvo gerbiamas miestelėnų, kartojo sau. Svarbiausia, juk ji negali pamiršti ir jo vestuvinės dovanos: auksinio žiedo su deimanto akute… Gelbėk savo vyrą, išgirdo savyje balsą.
Ji atlapojo rūsio duris ir puolė skambinti priešgaisrinei tarnybai. Ji rėkė į ragelį gelbėtojams nerišlius žodžius apie nelaimę ir ugnį… Staiga ji viena ausimi išgirdo iš rūsio sklindantį balsą. Tas balsas buvo ne jos Stasio, užkimusio ir duslaus, o kažkieno kito: skardžiu tenoru tas žmogysta šaukė:
– Regina, aš išplaukiu! Iš-plau-kiu-iu-iu !
Ponia Regina Kuosakovska ūmai išbalo, numetė telefono ragelį ir, kiek leido jėgos, nulapnojo į rūsį. Užsukdama dujų baliono čiaupą, ji kaip paklaikusi akimis ieškojo Stasio Kuosakvskio galvos. Kubile kunkuliavo juodai rubino spalvos skystis…
Kai gelbėtojai, panardinę geležinę kartį į kubilą ir išmaišę jį, nerado fotografo kūno, tyrėjai ėmė įtartinai stebėti ir ponią Reginą bei klausytis jos pasakojimo dar įdėmiau. Vėliau skystis iš kubilo buvo išpiltas, duotas ištirti medicinos ekspertams…
Po paros per miestelį nušiureno gandas, kad kapinėse naktį prie Kuosakvskių šeimos kriptos sargas matė švytintį pradingėlį, sėdintį ore…
Kęstutis Česnaitis
