Kaip žinia, Ukmergės miesto pavadinimas kildinamas iš Vilkmergėlės upelio vardo. Upelio garbei yra išleista knyga „Vilkmergėlės krantais“ (sudarytojas – Stanislovas Budraitis). Knygos-albumo įžangoje Rita Gelūnienė rašo: „…pakeliaukime šios upelės krantais, išgirskime šešiolikos jos tiltų tiltelių bei lieptelių girgždesį – atodūsį, sugiedokime pagarbos ir meilės giesmę mažai, bet svarbiai upelei“.
Svajinga, romantiška, net iškilminga. Taigi, pakeliaukime. Ir išgirsime, kaip vienas iš tiltų ne girgždėdamas dūsauja, bet rauda. Ašaroja, nebežinodamas, kur dėtis nuo miesto valdžios jam metų metus giedamos „pagarbos ir meilės giesmės“.
Kalbu apie vienos pagrindinių mieste – Gedimino gatvės – tiltą. Tiltas pastatytas 1887 m., dvigubai praplatintas 1963 m. Ir nuo to laiko paliktas daužyti gyvenimo audroms, maloningai prisidedant kartais dėl sunkiai nusakomų priežasčių visa naikinti linkusiai žmogaus rankai.
Suskeldėjęs, ištrupėjęs, su styrančiais armatūros virbais. Pavojingas. Kad ir smalsiam vaikiukui, užsigeidusiam pasiklausyti vandens čiurlenimo. Arba kad ir į namus traukiančiam, kiek „padauginusiam“ šeimos tėvui, nusprendusiam atgauti jėgas, rymant ant tilto turėklų. Arba bet kam kitam. Nes statramsčių – ar kaip kitaip juos ten bepavadintum – vietomis apskritai nėra.
Apsimelavau. Toks tiltas buvo kiek daugiau nei prieš mėnesį. Besirūpinanti miesto piliečių saugumu, buvo užkirstas kelias galėjusiai nutikti tragiškai dramai. Tilto turėklus dabar dengia tanki „sietka“, o iš tikrųjų – žalia metalinė tvora. Investicija – minimali, sprendimas – originalus, ir biudžetas per daug nenukentėjo. Problema išspręsta: pavojaus stačia galva nugarmėti į Vilkmergėlės vandenis ant akmenų nebeliko.
Be to, besirūpinant miesto įvaizdžiu, buvo surasta dar ir papildomų lėšų tiltą kapitališkai suremontuoti. Na, apremontuoti. Na, bent pabandyti: nes liko ir tie patys griūvantys, yrantys turėklai, ir armatūros strypai, ir į upelę krentantys betono gabalai. Gerai – ne kapitališkai, bet kosmetiškai. Nes tilto turėklai dabar yra šviežiai nudažyti, nubaltinti kalkėmis taip, kad net šviečia.
Iš tolo atrodo nei gražiai, nei negražiai. Tik matai, kad balta. O iš arčiau: na, tiesiog nelabai supranti, kas čia vyko.
Įspūdis toks, kad su teptukais ar voleliais siautė ištisa girtų dailininkų – ekspresionistų kompanija. Ši komanda užduotį suvokė, interpretavo ir įgyvendino itin meniškai: kur siekta, kur nesiekta, kur tepta, kur netepta, kur tėkšta, kur netėkšta. Gausiausiai tėkšta ant šaligatvio. Tai kaip ir įrodo, kad dažo turėta pakankamai – bet juk varžyti kūrybinę aistrą ir polėkį būtų tiesiog nusikaltimas.
Dažytojai – tapytojai ekspresionistai įgyvendino savo projektą, susirinko žaislus ir iškeliavo veikti kitur. Kas galite apsaugoti mus nuo tokių projektų ir tokių darbininkų? Nes labai reikia – antraip miestas įgaus vieno iš ekspresionizmo pradininkų Edvardo Munko šedevro „Šauksmas“ veidą (paveikslas interpretuojamas kaip visuotinis šiuolaikinio žmogaus susirūpinimo simbolis). Įsižiūrėkime į paveikslą: juk nenorime tokie vaikščioti? Bet kur dėti tą susirūpinimą – paversti abejingumu?
Darbus taip, kaip matote nuotraukose, atliko valstybinė įmonė „Vilniaus regiono keliai“. Tačiau jeigu Savivaldybė sakys, kad jie čia niekuo dėti, tai yra netiesa. Nes Gedimino gatvė, kaip magistralinio kelio dalis, minėtos įmonės priežiūrai perduota visai neseniai, o tiltas griūna jau daugelį metų. Lėšų gatvės remontui įmonė nebuvo numačiusi – dirbta iš rezervinių. Aišku, tai ne pasiteisinimas ir ne priežastis terlioti bet kaip.
Unė Jonaitytė
Žurnalo 
medžiaga
