Jubiliejaus proga – sveikinimai melioratoriui R. Imbrasui

Jubiliejaus proga – sveikinimai melioratoriui R. Imbrasui

282
0

Ruduo. Lapkritis. Vėjas baigia nuplėšyt nuo medžių paskutinius lapus. Gamta stokoja ryškių spalvų. Dėl nepaliaujamai verkiančio dangaus pražliugo nepravažiuojami keliai. Ar taip buvo prieš 60 metų, mes nežinome. Tik žinome, kad 1957 metais, lapkričio 7 dieną, Ukmergės rajone, Radeckų kaime gimė Rimantas Imbrasas, Jeronimo.


UAB „Ukmergės melioracijos“ Profsąjungos komitetas nuoširdžiai sveikina Rimantą Imbrasą brandaus jubiliejaus proga ir taria šiuos žodžius:

„Na tai kas, kad šitiek metų priskaičiuota, buvo jie prasmingi, gražūs, dideli,
Ne veltui gyventa, gali jais didžiuotis, eita, nesustota plačiame kely.
Ir tegul tos dienos, lekia tarsi puoton, nenujausdamos laiko, jo sraunios tėkmės,
Bet visų svarbiausia, kad širdis dainuotų, tai tada ir laimė, ir sėkmė lydės“.

Jubiliatą sveikino Profsąjungos komiteto pirmininkas Jeronimas Mulevičius ir profsąjungos narys, bendradarbis Bronius Martikonis.

Rimantas Imbrasas – ilgametis UAB „Ukmergės melioracija“ darbuotojas ir profsąjungos narys. Tai darbštus, be galo nuoširdus, sąžiningas žmogus. Pelnęs ne vieną įmonės apdovanojimą, padėkos raštą.

Kokį jam darbą pavesi padaryti, jis atliks jį be jokių priekaištų, todėl jis mylimas, gerbiamas įmonės vadų ir bendradarbių. Rimantas – auksinių rankų meistras. Juodą metalą paverčia meno šedevru. Jis visuomet labai užsiėmęs, nuolat skuba, su juo negali ilgai diskutuoti. Foto objektyvo bijo kaip velnias kryžiaus. Sako aš – nefotogeniškas.

Apie Rimantą galima pasakoti labai daug, tačiau aš trumpai pakalbinau patį Rimantą. Nors ir nenoriai, štai ką jis mums papasakojo:

„Rudenį, 1974 metais, po kojomis šnarant auksaspalviams medžių lapams, atėjau dirbti į Ukmergės MSV organizaciją, traktorininko pareigose. Tada MSV viršininkas buvo Vytautas Marazauskas. Direktoriaus pavaduotojas mechanizacijai buvo Jonas Bandza. Man teko su MTZ traktoriumi vežioti į objektus mechanizmams kurą. Mano aptarnaujamai zonai priklausė – Vaivadiškis, Siesikai, Tulpiakiemis, Taujėnai. Šiuose objektuose dirbo vykdytojai – Antanas Sadzevičius, Albertas Mikėnas, Antanas Malakas.

Po metų, 1975-ais, gavau šaukimą į tarybinę armiją. Armijoje tarnavau du metus. Visi žinome, kad buvo tokie laikai ir visi jaunuoliai turėjo tarnauti armijoje, o ne dezertyruoti. 1977 metais grįžęs iš kariuomenės toliau dirbau MSV traktorininku. Vėliau davė buldozerį T-74, dar prabėgus keleriems metams skyrė T–130 traktorių, taip vadinamą „Staliną“. Dirbau ir dabar tebedirbu mechaninėse dirbtuvėse kalvėje, suvirinimo ceche.

Pasikeitus naujam mechanizacijos padalinio vadovui, jau prie Edvardo Marapolsko, melioracijos vadovybė išsiuntė mane, Joną Mikelį ir Vladą Rutkauską, Kaunan keturiems mėnesiams į suvirintojų kursus. Įgijau dar vieną specialybę – suvirintojo. Mat yra sakoma, kad ką išmoksi ant pečių nenešiosi, o gyvenime viskas praverčia. Ypač šiais laikais, kai tenka greitai persikvalifikuoti. Kiekvienas darbas yra garbingas ir reikalauja kruopštumo.

Objektams vadovavo ne tik darbų vykdytojai, bet ir meistrai. Antanas Kamarauskas, Jeronimas Mulevičius, Vaclovas Bogušas. Visus vadovus galiu paminėti tik geru žodžiu. Jokių piktumu, nesklandumų tarp mūsų nebuvo. Melioratoriaus darbas nepavydėtinas, ypač, kai meteorologinės sąlygos prastos. Su T-130 traktoriumi išdirbau apie 17 metų. Prireikus ir dabar sėdu prie T–130 šturvalo ar MTZ–82 traktoriaus vairo.

Melioracijos įmonėje dirbo ir mano du broliai – Vytas ir Albertas bei žmona Milda, beje, mano žmonos gimtadienis lapkričio 8 dieną, tik ji už mane jaunesnė šešiais metais. Su žmona išauginome sūnų ir dukrą. Abu jau sukūrė šeimas.

Man bedirbant, net nežinau kiek kartų įmonės pavadinimai keitėsi. Kiek atsimenu buvo MSV, MSMV, VMĮ, AB „Ukmergės melioracija“, na, o dabar UAB „Ukmergės melioracija“. Savaime aišku, jog keitėsi įmonės viršininkai, darbų vykdytojai ir darbuotojai. Nors nejaunas, tačiau šaunus mūsų dirbančiųjų kolektyvas. Su metais sensta technikos mechanizmai, kaip ir aš. Reikalauja daugiau remonto darbų, priežiūros, tačiau, kai ją tinkamai suremontuoji ji tarnauja tau ne vienerius metus. Atėjau dirbti jaunas, buvęs viršininkas Povilas Vilčinskas skyrė mūsų šeimai trijų kambarių butą, tačiau laiko nesustabdyti, nepamačiau kaip prabėgo įmonėje 43 metai. Tai mano pirma ir belieka tikėtis, kad paskutinė darbovietė. Kur benulėksi, jei jau anūkų sulaukiau“.

Dėkoju Rimantui už pokalbį. Linkiu Rimanto ir Mildos Imbrasų šeimai sveikatos, sėkmės, ąžuolinės tvirtybės ir Dievo palaimos.

Genoefa Povilavičienė, UAB „Ukmergės melioracija“ Profsąjunga

KOMENTUOTI