Mūsų mokyklėlė išleido jau šešiasdešimt laidų, čia dirbo pustrečio šimto mokytojų ir dar 28 tebedirba. Sunku būtų ir suskaičiuoti, kiek mokinių vaikščiojo senais mokyklos koridoriais (tačiau mes suskaičiavome 1221 abiturientą) , kiek čia buvo gauta blogų ir gerų pažymių, kiek šunybių iškrėsta ir eibių pridaryta…
Norėtųsi nuoširdžiai padėkoti visiems mokytojams ir mokiniams, kažkada buvusiems ir tebeesantiems – juk be jų nebūtų Želvos vidurinės mokyklos Šimtmečio istorijos. Padėkoti visiems mokytojams, liejusiems prakaitą aiškinant mokiniams nesuprantamus algebros ir sintaksės dalykus. Labai gaila, tačiau ne visi sulaukė Šimtmečio jubiliejaus.Taip pat ir šioje mokykloje besimokiusiems mokiniams už jų pasiekimus, darbus ir krėstas išdaigas, kurių ilgai nepamiršta (teatleidžia jiems mokytojai).
Taip pat didelį jubiliejų švenčia ir dabartinis mokyklos pastatas. Jis buvo pastatytas 1939 – aisiais metais, taigi jam „sukanka“ 70 metų… Sveikiname ir jį .
Viso „Jaunimėlio“ kolektyvo vardu sveikinu mokyklą su jos garbingu jubiliejumi – ŠIMTMEČIU – ir kviečiu visus dalyvauti visą savaitę vyksiančiuose (spalio 19 – 24 dienomis) šiai progai skirtuose renginiuose.
Jau sulaukus šimtmečio, telieka palinkėti dar ilgai gyvuoti ir sulaukti ne tik du Šimtojo, bet ir Tūkstantojo gimtadienio… Visiems besimokiusiems, besimokantiems žmonėms linkime smagios šventės ir geros nuotaikos.
Gimiau ir augau Paželvių kaime, ūkininkų šeimoj. Mūsų sodyba stovėjo kur ir dabar, ant aukšto kalno, netoli Piliakalnio. Netoli ir Bliūdašilio pušynas, kur grybauti visas kaimas ėjo. Nuo mūsų namų nusileidus žemyn – Želvelės upeliukas.
Štai nuo to kalno ir takelis į Želvą, kur mus, vaikus, tėveliai į mokyklą Želvon leido. Kartais palydėdavo nuo to kalno. Dažniau patys ėjom. Linksmai ėjom, kartais ir nuslysdami. Ant medinės skrynelės ar ant sėdinukės.
Ta mokyklėlė buvo privačiame name miestelio centre. Ponios Anos Valeravičienės troba buvo didelė, dviejų galų. Viename gyveno pati šeimininkė su sūnumi mokytoju ir įdukra Pranute. Pranutė kartu su manimi lankė mokyklą, abi buvom paauglės. Susidraugavom. Su mumis mokėsi ir jaunesni už mus, ir net suaugę. Mat seniau lietuviškos mokyklos nebuvo, todėl dabar lietuviškai mokytis panoro daugelis.
Mokė mus panelė Steikūnaitė nuo Balninkų, sako, turtingų tėvų dukra. Gal mokslus buvo išėjusi?
Ji buvo gera ir švelni, mūsų nebardavo.
Prisimenu vieną įvykį. Vėlyvo rudens rytmetį per šlapdribą nuvirtau nuo kalno paslydusi, ir visi mano ,,rakandai“ iš medinės skrynelės išbyrėjo. Vienintelė knyga – Skaitymėlių – baisiai išsipurvino. Ją skolindavo mokytoja paeiliui vaikams, kad greičiau išmoktų skaityti. Labai išsigandau, vis verkiau ir bijojau eiti į klasę. Mokytoja pamatė mane verkiančią ir sužinojusi priežastį nesibarė. Ji suprato mane. Už tai buvau labai dėkinga.
Mokė mus skaityti, aritmetikos, dailyraščio ir gamtos. Rašėm žąsies plunksna, pririšta prie pagaliuko ir įpjauta viršūne. Kotelis – medinis pagaliukas. O paskui Želvos žydelis savo parduotuvėn ėmė kviestis metalinių plunksnų pirkti. Kotelį bet kas mokėjo nusidrožti. Ir sąsiuvinių žydų krautuvėse ėmė rastis. Daugelis neturėjo už ką pirktis, tai darė tokius sąsiuvinėlius iš tamsaus vyniojamo popieriaus.
Kiek metųmokiausi ir kiek klasių išėjau – neprisimenu. Mergaitėms didesnių mokslų nereikėjo. Bent taip sakė kaimiečiai. Joms reikėjo išmokti namų ruošos darbų, dar siūti, austi, vaikus auginti…
…Po karo nuo penktos klasės pradėjo kalbinti į pionierius, tik nieks nepuolė stoti. Išrikiavo aikštėj ir užrišo raudonus kaklaraiščius. Kai organizatoriai pasišalino, visi buvom vieningi: kaklaraiščius į kišenę ir – visi būriu į bažnyčią. Taip išreiškėm savo protestą.
… Šūkiai mokytis kaip Leninas ir Stalinas tiesiog atstumdavo nuo mokslo. Vaikiška galva ir širdis nesuprato tokios neteisybės ir melo. Kai po karo aš, dvylikametė, po antros pamainos eidavau iš mokyklos pro turgaus aikštę, o ant kalnelio gulėdavo nužudytų Lietuvos partizanų lavonai, vakaro prietemoj viena apeidavau aplink juos. Nebijojau. Jie man būdavo gyvi. Nieko iš pažįstamų aš ten nematydavau, neverkdavau, tik tyloje pagerbdavau. Aš tada dar daug ko nesupratau.
… Lietuvos istorijos lyg ir nebūdavo. Užtat kas nugriebdavo A.Šapokos Istoriją, gerdavo kaip šaltinio vandenį (už tai grėsė kalėjimas). Mokytojams pretenzijų neturiu. Jiems irgi buvo nelengva. Vienus gerbiau, kitų prisibijojau, trečius mylėjau. O komjaunimas! Nuo 14 – os metų pradėjo ,,klibinti“ ir ,,klibino“ iki 23 – jų…
… Kolektyvizacija buvo visiems, bet 1950 metais po brolio suėmimo konfiskavo dalį daiktų, uždėjo didelius mokesčius. Tėvas negalėjo išleistuvėms duoti 25 rublių, o nei uniforminės, nei kitokios suknelės neturėjau. Klasės draugė Elė paskolino savo šeimininkės tetos juodą šilkinę suknelę. Nors ji man buvo per plati, prisisiuvus baltą apykaklę, rankogalius ėjau pas fotografą Juknevičių nusifotografuoti. Tą nuotrauką tebeturiu ir šiandien…
1949 – 1951 metų istorijos ir fizinio lavinimo mokytoja
Dabar esu sena senučiukė. Man aštuoniasdešimt antri metai. Išgyvenau su šeima Dzūkijoje 40 metų. Nuo 1994 m. apsigyvenau tėvų namuose Kavarske.
…Labai dėkinga už knygą ,,O širdy dar skambučiai aidi“. Ir man skambučiai aidi iki šiol. Skaičiau ją per naktį.
…Baigusi Ukmergės gimnaziją ir dėl sesers tremties į Sibirą negalėdama mokytis toliau kaip Vilniaus universiteto gamtos – geografijos fakulteto studentė (buvau įstojusi, priimta), Ukmergės berniukų gimnazijos direktoriaus Vitkausko padedama įsidarbinau Nuotekų pradinės mokyklos antrąja mokytoja. Po to gavau pasiūlymą lankyti dvejų metų fizinio lavinimo kursus prie Švietimo ministerijos. Juos baigusi 1949 m. ir buvau paskirta į Želvos gimnaziją dėstyti fizinį lavinimą ir istoriją žemesnėms klasėms.
Želvoje radau didelį mokytojų kolektyvą. Stebėjau juos ir mokiausi iš jų .
Mokiniai buvo geranoriški ir darbštūs. Mėgo sportą. Mergaitėms patiko meninė gimnastika. Pamokoma ruošiausi labai daug. Labai buvau patenkinta savo auklėtinių klase.
Mokytojai kiekvienais metais keitėsi. Jų asmeninis gyvenimas buvo labai liūdnas. Didžiausias malonumas buvo būti mokykloje ir bendrauti su mokiniais. Vyko treniruotės, vaidinimų repeticijos. Mes su auklėtiniais vaidinom ,,Pelenę“.Mokytojai suvaidino Gogolio ,,Piršlybas“.
…Visi turėjome vilčių ir noro gyventi prasmingiau. Nors keliauti nebuvo transporto, bet nusisamdę sunkvežimį vykom kelionėn po Lietuvą net iki Palangos. Lankėmės Vilniuje.
…Į dainų šventę Vilniuje vykom sunkvežimiu. Iki Jonavos. Jonavoje persėdome į traukinį ir važiavom iki Vilniaus. Dvi dienas stadione repetavom.
Želvos vidurinės mokyklos tautinių šokių kolektyvas dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje 1950 m. Dainų šventėje dalyvavo ir mokyklos choras, vadovaujamas mokytojo Naruševičiaus.
Mokykloje kūrėsi įvairios tradicijos. Viena iš jų – Naujų metų sutikimo karnavalas. Jį organizuodavo išleidžiamoji klasė. Klasės pasirodydavo su kaukėmis. Geriausios būdavo apdovanojamos…
Dabar gyvenu viena, apsikabinusi savo prisiminimus…
Jie parašė juos, dėkui. Į mūsų parengtą mokyklos Šimtmečio knygą ,,O širdy dar skambučiai aidi“.
Parašė anksti, dar pačiame žydėjime, negalvodami apie savo Išėjimą. Poetė, išleidusi 12 savo eilių knygelių, mūsų mokyklos 1 – osios laidos abiturientė, mokyklos ,,Poezijos pavasarėlių“ kasmetinė viešnia – Vanda Kinderytė – Budrienė. Išėjo prieš pat rugsėjį, jau susiruošusi skaityti eiles vasaros pabaigos poetų sąskrydyje. Dar spėjusi pasakyti savo mokyklos šimtmečio idėjas – kad būtų parengtas mokyklos vestibiulyje jubiliejinis pano, nudažytas mokyklos fasadas. O mokyklos himną ji parašė. Su šviesos ir tiesos palinkėjimais. ….
Amžino poilsio atgulė tolimoj Žemaitijoj, kur ilgėliau gyveno, apie kurią padavimus rašė – Kurtuvėnuose.
Ačiū Jai už meilę Želvos kraštui dainose, už Sugrįžimus.
Rugsėjo 14 – ąją užgeso rašytojo, 5 – osios laidos abituriento, Kęstučio Arlausko gyvybė. 22 – jų prozos knygų autoriaus, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, mūsų mokyklos žmogaus, rašiusio ,,ant Želvos mėlynos padangės“. Muziejuje liko Jo knygos, mūsų širdyse – jo meilė ir… – vaikystės beržas šalia mokyklos, už sporto salės.
Palaidotas Kęstutis Kavarske, kur išgyveno 40 metų ir kurio žmonės palydėjo Jį į Amžiną atilsį su didele meile… Kuklią puokštę ant Jo kapo padėjome ir mes…
Pirmoji mokyklos direktorė Janė Barkauskaitė. Gyveno Kaune tyliai, neprimindama apie save.
Suradome, pakalbinome, retsykiais bendravome. Nedaug. Visada atvykdavo į mokyklos jubiliejus. Su šiltu žodžiu, su malonia šypsena. Tyliai, paprastai. Ir Išėjo tyliai rugsėjo 13 – ąją. Kaip paprasta Sauginių kaimo moteris. Palaidota šalia artimųjų Pusnės kapeliuose.
Mokykloje liko jos gražia rašysena išmarginti prisiminimų lapai. Jos sunkaus darbo Želvos progimnazijoje atkarpėlė (1944 – 1946 m.) įamžinta knygoje ,,O širdy dar skambučiai aidi“.
1902 m. – Želvos gyventojas daraktorius Leonas Šaltenis įsteigia slaptą lietuvišką mokyklą savo nuomojamos trobos (savininkė – ponia Ordavičienė) gale. Į ją susirenka 38 vaikai. Mokykla veikia sausio – kovo mėnesius… Caro žandarai išvaiko mokinukus, mokykla uždaroma.
1909 m. rugsėjo 1 –ąją atidaroma Vilniaus gubernijos Giedraičių valsčiaus Bikonių liaudies pradinė mokykla. Mokslas prasideda lapkričio 23 – ąją dieną su 10 vaikų… Nors mokykla Želvoje, to paties Leono Šaltenio troboje, bet vadinosi kitaip: Pozelvos gyvenvietės Bikonių…
1914 m. valstybės ir vietos savivaldos lėšomis Kauno gubernijos Dainiškių kaime (kur dabar Atminimo akmenėlis) pastatyta Želvos pradžios mokykla, išstovėjusi čia ir glaudusi Želvos vaikus 30 metų. Baigiantis karui subombarduota su visu kaimu.
1921 m. Dainiškių mokyklos ataskaitoje pripažintas pirmosios Želvos (Bikonių) mokyklos tęstinumas.
1939 m. pastatyta graži, didelė Želvos pradžios mokykla, kuria ir dabar džiaugiamės. Tuo metu joje mokėsi 165 mokiniai.
1 944 m. Želvos pradžios mokykla pertvarkyta į progimnaziją.
1946 – 1948 m. ji buvo gimnazija.
1949 m. rugsėjo pirmąją ji sutiko kaip vidurinė mokykla.
1950 m. pavasarį išleista pirmoji abiturientų laida.
1959 m. švenčiamas 50 – ies metų jubiliejus. Įkuriamas mokyklos muziejus.
1970 m. pastatytas mokyklos priestatas su 12 kabinetų ir sporto sale.
1976 m. pirmasis abiturientas – Antanas Meška (dabar – vaikų gydytojas – chirurgas) – baigė mokyklą Aukso medaliu.
1979 m. mokykla švenčia septyniasdešimtmetį
1989 m. ji apsivalo nuo praeities, grįžta prie tautinio ugdymo ištakų. Švenčia 80 – ies metų jubiliejų.
1999 m. mokykla išleidžia 50 – ąją laidą.
2009 m. pavasarį net 3 abiturientai baigia mokyklą su Pagyrimu (Justina Bružaitė, Justas Naruševičius ir Skirmantė Ramoškaitė)…
SAVO GYVENIMO ŠIOJE MOKYKLOJE SVARBIUS ĮVYKIUS KIEKVIENAS GALI ATRASTI. Ieškok, aprašyk, dovanok savo mokyklos muziejui. Kad išliktų kitoms kartoms.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, susirgau…
Judita:
Čia gera, patinka mokytis.
Augustė:
Jaučiuosi gerai, nes patinka mokykla, patinka mokytis.
Vaiva:
Patinka, nes čia turiu draugių.
Lukas:
Jaučiuosi gerai, man patinka eiti į mokyklą.
Jai – tradiciniai ,,Jaunimėlio” klausimai.
Geranoriškas, draugiškas, atsakingas žmogus.Gerbiu aplinkinius žmones, esu pareiginga.
Kaip jums patinka mūsų mokykla, mokiniai?
Mokiniai draugiški, geranoriški, labai mandagūs. Mokykla turi savas tradicijas.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Patinka skaityti, spręsti kryžiažodžius.Mėgstu kepti ir gaminti valgį.
Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją?
Labai myliu vaikus, norėjau su jais būti.
Papasakokite apie savo šeimą.
Mano vyras – Dainavos pagrindinės mokyklos direktorius, istorikas. Sūnus, kuriam 22 metai, gyvena Vilniuje. Jis – informacinių technologijų specialistas. Dukra gyvena Šiauliuose. Ji – vadybininkė. Turiu dvi anūkes – vienai 3, o kitai – 1 metukai.
Jūsų ateities svajonės?
Ko išmokau mokinius, norėtųsi, kad to jiems prireiktų gyvenime.
Ko norėtumėte palinkėti mūsų mokyklos mokiniams, mokytojams?
Mokiniams palinkėčiau suvokti, kad mokslas – labai reikalingas dalykas. O mokytojams linkiu jaustis įvertintiems.
Ypatinga proga, įvairūs renginiai, skirti jai. Norisi tikėti, kad tokie aktyvūs, susitelkę, draugiški, vieningi būsime ne tik pasitikdami šį neeilinį mokyklos jubiliejų…
Spausdino Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė
Redagavo, maketavo R.Povylienė
