Nijolė Paškauskienė: Džiaugiamės, kad taip gausiai susirinkote į almanacho „Eskizai” pristatymą, džiugu, kad vertinate mūsų darbą, taigi ne be reikalo mes plušame, po grūdelį kaupdami į kiekvienų metų Eskizų numerį.
Vytautas Česnaitis: Džiaugiamės ne tik dėl to. Džiaugiamės, kad Ukmergėje vyrauja įvairūs kultūros reiškiniai, kuriuos vienokia ar kitokia proga sujungia vienas ar kitas veiksnys ir mes bendradarbiaudami, būdami kartu, kuriame kultūros procesą nūdienos visuomenėje. Tai yra Ukmergės kultūrą, nuo to mes niekur nepabėgsime. Kiek įmanoma mes tuos procesus stengiamės paminėti savo almanache, kurį leidžiame nuo 1991 metų, šis numeris jau 23. Ir čia atsispindi pagrindinės temos, pagrindiniai veiksniai, kurie istoriniu atžvilgiu yra svarbūs mūsų kraštui. Šį numerį mes skyrėme trims temoms: 1863 metų sukilimui, prezidento A. Smetonos 140-mečiui paminėti, Tarmių metams bei kitoms smulkioms temoms. Mes didžiuojamės, kad jus suburiame, t.y. didelis darbas. Džiugu, kad vakar (balandžio 4 dieną) vyko R. Zinkevičiaus knygos pristatymas, o šiandien (balandžio 5 dieną) Eskizų almanacho pristatymas. Susijungė gražios žmonių pajėgos ir naudodamasis proga noriu padėkoti visiems rėmėjams, t.y. Rokiškio sūriui, Valdo leidyklai, chorui Tremtinys, A. Smetonos gimnazijai, Užupio pagrindinei mokyklai ir kt. Visi rėmėjai gaus po naują „Eskizų” numerį. O ir be publikos mes negalim judėti į priekį.
Nijolė Paškauskienė: Džiaugiamės, kad spėjome laiku. Vis spėjam, sukuriam, nors kartais būna ir labai sunku. Džiaugiuosi, kad šiuo laiku, kai pasaulis šiek tiek brutalėja, gražu žiūrėti, kokie žmonės čia susirinko ir kaip gražiai apsikabindami vienas kitą sveikino. Vien dėlto labai gera.
Vytautas Česnaitis: Jau praėjo 150 metų nuo laisvės kovų ir šis romansas įvedė mus į temą „1863 metų sukilimas”.
Muziejininkas Raimondas Ramanauskas: 1863 metų sukilimas buvo labai svarbi data Lietuvos istorijoje. Buvo paskutinis laikotarpis, kai Lietuvoje lemiamą vaidmenį visuomeniniame gyvenime turėjo bajorai. Po sukilimo sekusios represijos faktiškai labai sumažino, vėliau ir visai panaikino, daugelio sulenkėjusių Lietuvos bajorų įtaką Lietuvos visuomenei, po to į pirmą planą visuomeniniame judėjime iškilo iš Lietuvos valstietijos kilę inteligentai, kuriems būsima Lietuvos valstybė atrodė galinti gyventi savarankiškai, be jokios unijos su Lenkija. Ko dar nebuvo 1863 metų sukilime? Net patys radikaliausi Lietuvos sukilėlių vadai, kaip Antanas Mackevičius ir Konstantinis Kalinauskas nematė būsimos nepriklausomos Lietuvos ateities be galimų santykių su Lenkija. Tiesa, jie manė, kad būsima nepriklausoma Lietuvos valstybė turėtų su lenkais sudaryti lygiateisę federaciją, kurioje abi šalys turėtų vienodas teises.
Sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 dieną Lenkijoje, todėl Lenkijos istorijoje jis vadinamas Sausio sukilimu. Lietuvoje pirmieji sukilėlių būriai pradėjo burtis kovo mėnesį ir netrukus prasidėjo sukilėlių kovos su caro kariuomene. Kiek buvo sukilėlių sunku pasakyti. Caro laikais buvo mėginama mažinti jų skaičių. Buvo teigiama, kad sukilėlių buvo ne daugiau kaip 10 000, faktiškai dar mažiau, o sovietiniais laikais, ypač stengiantis pabrėžti valstiečių vaidmenį, buvo nurodoma, kad sukilėlių buvo iki 80 000. Dabartiniai istorikai mano, kad sukilėlių buvo maždaug tarp 15 ir 20 000 pagal įvairius paskaičiavimus. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai. Aišku labai skyrėsi ir jų ginkluotė. Sukilėliai toki gražu ne visi turėjo šautuvą, daugelio jų ginklai buvo dalgiai arba iš peilių šiaudams kapoti padarytos ietys. Tai mes matome ir iš paveikslų, skulptūrų, kuriuose pavaizduotas sukilimas.
Ukmergės apskritis buvo viena iš pačių aktyviausių ir vėliausiai pasidavusių. Iš viso sukilimo metu Lietuvoje įvyko 327 kautynės su kariuomene, iš jų 178 Kauno gubernijoje. Kauno gubernijos sukilėliams vadovavo vienas iš aktyviausių sukilėlių vadų Antanas Mackevičius, kilęs iš mažažemių bajorų, kunigas iš Paberžės klebonijos, dabartiniame Kėdainių rajone. Toje pačioje Paberžės klebonijoje kunigavo jau šiais laikais garsus tėvas Stanislovas.
Didžiausias sukilėlių mūšis su caro kariuomene Lietuvos teritorijoje vyko gegužės 8 dieną, netoli Biržų. Lietuvos sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai buvo sutriuškinti, pats vadas pakliuvo į nelaisvę ir po to vieningos sukilėlių kariuomenės Lietuvoje nebebuvo. Ukmergės rajono teritorijoje didžiausias mūšis su caro kariuomene vyko birželio 4 dieną, Siesikų apylinkėse. Mūšyje dalyvavo po 900 sukilėlių. Buvo duotas įsakymas neimti belaisvių, todėl visi sužeisti sukilėliai buvo nužudyti vietoje. Žuvo apie 90 sukilėlių, keliasdešimt pateko į nelaisvę, o rusų oficialiais duomenimis žuvo tik 2 kareiviai. Tiesa, oficialia statistika vargiai galima pasitikėti, nes paprastai būdavo nurodoma, tarkime, žuvo mūšyje 2 kariai, o paskui 5 ar 6 mirė nuo epidemijos.
Pagal oficialią statistiką, viso sukilimo malšinimo metu žuvo 8022 sukilėliai, 12 rusų karininkų ir 317 rusų kareivių, bet apie 1000 rusų kareivių mirė dėl neva kilusios epidemijos. Faktiškai rusų kariuomenės nuostoliai buvo gerokai didesni.
Sukilimo malšinti į Vilnių buvo atsiųstas naujasis Lietuvos generolgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas Koriku. Jis ėmėsi pačių žiauriausių priemonių sukilimui malšinti. Uždarinėjo visas ne rusiškas mokyklas, šalino ne rusų tautybės valdininkus, draudė viešose vietose vartoti lietuvių ir lenkų kalbas, plačiai naudojo sušaudymus, trėmimus. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių. Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.
Vytautas Česnaitis: Tada, po 1863 metų sukilimo, pirmieji smūgiai kirto į Ukmergės apskritį. Ištremta nemažai dvarininkų, bajorų. Dvarai ir juose esantis turtas konfiskuoti. Tada ir prasidėjo pagrindinė griūtis.
Nijolė Paškauskienė kartu su moksleiviais Simona, Evelina, Goda, Ryčiu ir Juliumi keliavo 1863 m. sukilimo takais. „Šią kelionę mums padovanojo Vytautas Česnaitis. Buvo įdomu, nes po kelionės teko visai kitaip pažiūrėti į šį istorinį momentą.”
Simona: ” Man labiausiai įstrigo muziejus, skirtas 1863 m. sukilėliams atminti. Muziejus gražiai sutvarkytas, eksponatai labai atspindi tą laiką. Mes galėjome eiti kur norėjome, nebuvo prižiūrinčių žmonių, aišku, negalėjome rankomis liesti eksponatų, bet nuotraukos gavosi neblogos. Mano asmeninis braižas – detalės, todėl fotografavau tai, kas asociavosi su sukilimu.”
Istorikas Stanislovas Budraitis: „Džiaugiuosi, kad man kaip istorikui pavyko pernai padaryti du gerus darbus. Pirmą – sužinojau, kad Širvintų rajone, Šešuolių girios pakraštyje, prie Kivonių kaimo žuvo arti 100 sukilėlių, surinkau tą medžiagą ir nuvažiavau pas Širvintų merą. Džiaugiuosi, kad buvau šiltai sutiktas. Užpernai su meru sutarėme, kad tą vietą reikia paženklinti. Per žiemą buvo rastas didelis akmuo, iš jo padarytas paminklas ir ta išskirtinė vieta paženklinta. Vėliau pradėjau domėtis daugiau. Radau, kad A. Smetonos tėvas prižiūrėjo sukilėlių kalnelį netoli A. Smetonos dvaro. Pradėjau ieškoti kur tas kalnelis. Rašoma, kad ten stovėjo trys mediniai kryžiai sukilėliams. Padedant muziejininkams pavyko surasti tą kalnelį. Kalnelis buvo užleistas ir pamirštas. Su vicemero Rolando Janicko bei seniūnės pagalba, mėnesį padirbėję, atstatėme tą laukymę, suradome kryžius. Taigi turime dar vieną iškilią vietą – sukilėlių laidojimo kalnelį, netoli A.Smetonos dvaro, 3 km atstumu. Rašytiniuose šaltiniuose radau informacijos, kad A.Smetona, važinėdamas taip vadinamu A.Smetonos keliu, prie to kalnelio sustodavo ir pagerbdavo 1863 m. sukilėlius.
Vytautas Česnaitis: Gražūs sąskambiai perkelia mus į tarpukario Lietuvą. Antroji dalis ir tema, kurią palietėme Eskizuose – tai A.Smetonos 140-metis.
Puikūs, gražūs mūsų Lietuvos darbai, kuomet statėsi provincija, kuomet grindėsi keliai, kuomet Ukimergė sustiprėjo tiek administraciniu, tiek urbanistiniu atžvilgiu. Tai buvo tarpukaris.
Muziejininkas Raimondas Ramanauskas: Šių metų rugpjūčio 10 dieną minėsime 140-ąsias pirmojo Lietuvos prezidento, mūsų kraštiečio, A.Smetonos gimimo metines. Vakar (balandžio 4 dieną) suėjo kitas ne visai pilnas jubiliejus, praėjo 95 metai kai pirmą kartą, 1919 m. buvo prisaikdintas pirmasis Lietuvos prezidentas.
Gimęs Užulėnio kaime, neturtingo valstiečio šeštas šeimos vaikas Antanas, savo didelių gabumų ir šeimos pastangų dėka, baigė mokslus. Tėvas mirė anksti ir dar prieš mirtį sakė, kad Antaniuką leistų mokytis, nes pats pastebėjo didelius vaiko sugebėjimus. Kaip buvo įprasta valstiečių šeimose, iš jo buvo tikimąsi padaryti kunigą. Pats vaikas dar nežinodamas kuo bus, bažnyčioje stebėdavo kas jam atrodė mokytesnis, jis tuo ir norėdavo būti. Pamatęs, kad zakristijonas visiems vadovauja, jis sakė norintis būti zakristijonu. Po to, pamatęs kaip vargonininkas vadovauja choristams, nusprendė, kad vargonininkas yra mokytesnis. Kadangi bažnyčioje vyriausias yra kunigas, tai nutarė, kad bus kunigu. Kadangi tėvas mirė anksti, mokslus baigė remiamas brolių, kurie buvo išvykę į Ameriką bei siųsdavo dalį savo uždarbio į Lietuvą, taip pat perėmusio ūkį vyresnio brolio lėšomis.
Jau paaugęs nutarė, kad daugiau naudos Lietuvai duos būdamas ne kunigu, o pasauliečiu, todėl kunigu būti atsisakė. Šeima jo jau neberėmė. Bet jis jau pats buvo pakankamai prakutęs ir užsidirbdavo pinigų būdamas korepetitoriumi, mokydamas vaikus, ruošdamas juos egzaminams iš įvairų dalykų.
Jau besimokydamas įsitraukė į lietuvišką veiklą. Buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą kalbėti rusišką maldą. Tuo momentu daug kas iš lietuvių moksleivių taip pat atsisakė ir jis buvo palaikytas vienu iš pagrindinių maišto iniciatorių bei pašalintas iš gimnazijos be teisės stoti į kitas mokslo įstaigas. Bet vėliau jam pavyko pasiekti Rusijos švietimo ministrą, ir tas draudimas buvo atšauktas. Baigęs S. Peterburgo universiteto teisės fakultetą, tapo diplomuotu teisininku. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kelis kartus už tai buvo baustas kalėjimu, redagavo lietuviškus laikraščius „Lietuvos ūkininkas”, „Vairas” ir kt.
Aktyviai dalyvavo kuriant pirmąsias lietuviškas partijas. Prasidėjus pirmam pasauliniam karui jis tapo vienu iš lietuvių draugijos, nukentėjusiems nuo karo šelpti, vadovu. Tos draugijos pagrindu vėliau kūrėsi politinės partijos. Jos vadovybė ir buvo tie žmonės, kurie vėliau atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. 1917 m. tos buvusios draugijos narių dėka buvo suorganizuota Vilniaus konferencija, kurioje buvo išrinkta Tautos taryba, vėliau pervadinta į Lietuvos tarybą, kurios nariai 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tarybos pirmininku visą laiką buvo A.Smetona, išskyrus tą trumpą laikotarpį iki vasario 16-osios, kai taryba suskilo dėl nuomonių išsiskyrimo (ar aktą skelbti dabar ar dar palaukti). Tada A.Smetona buvo laikinai atstatydintas iš pirminimo posto. Bet vėliau, paskelbus aktą, A.Smetona sugrįžo ir vadovavo iki tol, kol nebuvo išrinktas Lietuvos steigiamasis seimas ir kaip tik taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu.
Prezidentu jis buvo iki 1920 metų. Vėliau, laimėjus rinkimuose krikščionims demokratams, prezidento postas atiteko Aleksandrui Stulginskiui, vėliau Kaziui Griniui. A.Smetona prezidentu vėl tapo 1926 metais po įvykdyto perversmo ir išbuvo poste iki 1940 m.
Būdamas prezidentu jis nepamiršdavo tėviškės, dažnai joje lankydavosi, todėl buvo nutarta 1939 metais, švenčiant jo 60-metį, padaryti prezidentui dovaną – surinkti aukas ir už suaukotus pinigus nupirkti jo tėviškėje dvarą. Iš kunigaikščio Radvilos buvo nupirktas Užulėnio palivarkas ir padovanotas prezidentui, kurį prezidentas pavadino Užulėnio kiemu.
1936-1937 metais ten buvo pastatytas dabartinio dvaro pastatas ir kasmet prezidentas ten atvažiuodavo vasaroti. Kaip prisiminimuose rašė jo adjutantas Vaclovas Šliogeris, prezidentas labai mėgo savo tėviškę ir labai dažnai ten lankydavosi. Pavyzdžiui, 1937 metais užfikuosta, kad jis buvo į Užugirį atvažiavęs 63 kartus, 1940 metais – 29 kartus. Kasmet, iki bolševikinės okupacijos, Kūčias praleisdavo Kaune, o Kalėdom atvažiuodavo į tėviškę.
Nepamiršo savo kraštiečių, atostogų metu eidamas pasivaikščioti jis su visais pasisveikindavo, pakalbėdavo, paklausdavo kaip sekasi ir kaip rašė V.Šliogeris, pamatęs, kad žmogus rauna kelmą, pats nusimesdavo švarką ir puldavo jam padėti rauti tą kelmą, prie jo prisidėti turėdavo ir jo adjutantai, tai aišku jiems nelabai patikdavo. Kitą kartą pamatęs, kad žmogus kasa molingą griovį, taip pat norėjo pulti padėti, tačiau adjuntantai jį atkalbėjo ir tuo labai džiaugėsi, nes nenorėjo braidyti po tą griovį su švariais batais.
Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo A. Smetona buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Dažniausiai kuo toliau tuo labiau jis darėsi neklystantis, nedarantis jokių klaidų, tiesiog ne žmogus, o angelas. Vistik jis buvo žmogus ir klaidas jis darė. Dabar dažnai sakoma, kad kaltas ne prezidentas, o kalta aplinka. Jį išdavė kai kurie ministrai, generolai, bet nei vienas ministras ar generolas nebuvo paskirtas be prezidento suderinimo. 1928-1930 metų konstitucija buvo toli nuo demokratijos. Ten prezidentas buvo vienvaldis, prieš nieką neatsiskaitantis, jo niekas negalėjo nuversti, niekas negalėjo pareikšti apkaltos, jis buvo autoritarinis Lietuvos vadovas.
Bet nežiūrint trūkumų, tarpukario laikotarpis neveltui vadinamas smetoniškais laikais. Ypač mano jaunystės laikais, jei norėdavo apie žmogų pasakyti ką nors gero, sakydavo smetoniškas žmogus, darbininkas, inteligentas. Tuo norėdavo pabrėžti jo aukštas moralines nuostatas, darbo savybes, darbštumą, atsidavimą darbui ir t.t.
Kaip tik Smetonos laikais, nežiūrint jo autoritarinio valdymo, labai pakilo Lietuvos pramonė, žemės ūkis ir Lietuva iš atsilikusio Rusijos užkampio prasimušė į vidutinių Europos šalių tarpą. Iki pirmaujančių valstybių dar buvo toli, bet buvome ir ne paskutiniai. Dabar, jei kas pamini Daniją ar Suomiją, tai visi sako, kad Lietuvai juos pavyti reikėtų ne mažiau kaip 50 metų, tuo tarpu tarpukario Lietuva buvo laikoma, kad Danija ir Suomija yra žemesnio lygio nei tuometinė Lietuvos valstybė. Užbaigti manau reikėtų tokiais žodžiais „Išgerkime už tą smetonišką Lietuvą, tegu ji buvo ne demokratinė, tegu ji buvo su dideliais trūkumais, bet ji augo, klestėjo, žydėjo”.
Meteorologas Bronius Kaselis: Man teko didelė garbė pasveikinti visus susirinkusius, o ypač visus, kurie prisidėjo prie almanacho išleidimo. Lietuvių tautininkų sąjungos vardu noriu pasveikinti ir palinkėti visiems laimės, sveikatos ir džiaugsmo ir gyventi smetoniškai, draugiškai, mylėti žemę, dirbti ją, o ne parduoti. a.a. Simonas Pociūnas gerai pažinojo prezidentą, rašė, kad prezidentas per kiekvieną gimtadienį atvažiuodavo į Lėną. Anksčiau jo gimtadienio niekas neminėjo. Iš visų mūsų prezidentų, kas rengėsi atvažiuoti, tai tik Dalia Grybauskaitė atvažiavo. Visi kiti tik žadėjo, bet neatvyko. Užsakydavome per kiekvieną gimtadienį mišias, padėdavom gėlių. Tuomet ir bažnyčioje sakė, kad prezidento gimtadienį užtenka minėti kas 5 metus. Niekas neskirdavo pinigų, viską darydavome iš savo lėšų. Dabar rajonas jau pradėjo skirti pinigų, minime kasmet. Augame, stiprėjame.
Toma Zarankaitė: Straipsnis „Užugirio dvaro architektūros politiškumas”.
„Mano straipsnis skirtas sunkiai apčiuopiamai sričiai – žmogaus asmenybei, A.Smetonos siekius, kurie atsispindėjo politikoje. Savo straipsnyje paskyriau kaip ta politika atsispindėjo architektūroje. Architektūra dažniausiai atspindi, koks tai žmogus. Mūsų namai daug pasako apie mus. Užugirio dvaras, vasaros rezidencija buvo skirti tam dalykui. Visų pirma, kad Lietuva klestėjo ir augo, tai būtent tas monumentalus, išsiskiriantis dvaras provincijoje turėjo atspindėti Lietuvos ambicijas augti. Turėjo tapti kultūriniu pavyzdžiu kaip turėjo tvarkytis Lietuvos ūkininkai savo kiemuose. Štai taip susidėliojo tas kūrybinis kelias, nes kiekvienas istorikas turi kelti savo klausimus, kodėl jis apsiima kurti tą temą. Taigi Užugirio dvaras čia gražiai prieštarauja tai tendencijai, kad nyksta kultūrinis paveldas. Mes matome atgimstantį dvarą.
Vytautas Česnaitis: Pernai šventėme Tarmių metus. Rodos Ukmergėje kalbame lietuviškai, bet yra atvykusios kelios moterys, kurios turi Dievo dovaną kalbėti savo prigimtine tarme. Tarmių metams skiriami kraštotyrininkės Albinos Navickienės pasakojimai ir atsiminimai apie Ramoniškių kaimą. „Raiškoje“ taip pat publikuojami Monikos Blauzdienės paveikslai ir eilėraščiai – liaudiški vėriniai. Kaip visada „Raiškoje“ daug poezijos, prozos ir nuotraukų.Gražiu tango ritmu pereiname į paskutinę mūsų dalį, pavadintą „Regata”.
Virgilijus Apanavičius: Džiaugiuosi, kad pernai pirmą kartą Ukmergės istorijoje vyko burinių laivelių šventė. Pavadinome ją „Pabaisko regata 2014”. Viskas prasidėjo nuo mažo laivelio. Prieš 5 metus pasidarę laivelį, iškėlėme bures ir automatiškai atsirado noras kažkur plaukti, įprasminti savo darbą. Norėjome kažkaip susieti viską su Lietuva, su Ukmerge. Kilo paprasta mintis, nuo Ukmergės piliakalnio nuplaukti iki Gedimino pilies. Išplaukėme visiškai nieko nemokėdami. Visiems pasigyrėme, apie mus rašė laikraščiai, kad 5 vyrai iš Ukmergės, keistuoliai, nutarė nuplaukti iš Ukmergės iki Vilniaus, prieš srovę, buriniu laivu. Šis laivelis yra tas mažiausias Lietuvoje burinis laivelis, kuris turi tris bures. Džiugu, kad suradau draugų, kurie mano idėja patikėjo. Po 17 dienų plaukimo mes vistik nuleidome bures prie Gedimino pilies…
Po to sekė kiti dalykai. Atsirado žinių troškimas. Sėkmingai baigėme buriavimo mokyklą, sėkmingai buvo pasiūlytos kelionės su Lietuvos trispalve po užsienio jūras. Aplankėme Viduržiemio, Egėjo, Baltijos jūras. Atėjo laikas atiduoti duoklę ir Ukmergei. Taigi pernai pasisekė surengti pirmą Ukmergėje regatą Žirnajoje. Šiemet bandysime tai pakartoti dar kartą. Rugpjūčio 15 dieną kviečiame visus į antrąją regatą „Pabaiskas 2015”. Iš šalies, žiūrint per televizorių, viskas atrodo egzotiška, romantiška, gražu, tačiau, deja, jūra yra tikra vyriškumo mokykla. Yra sakoma: jei nemoki melstis, tai išplauk su burlaiviu į audringą jūrą.
Almanacho pristatymo metu eiles skaitė siesikietis poetas Romas Raila. Almanacho leidėjus sveikino susirinkę svečiai. Tautines, už širdies griebiančias dainas dainavo choras „Tremtinys”, vadovaujamas Julės Juodienės, A.Smetonos gimnazijos moksleivių choras, vadovaujamas Jūratės Martinkutės, muzikavo Meno mokyklos moksleiviai, šoko Užupio pagr. mokyklos tautinių šokių kolektyvas ir kt.
256 puslapių almanachą „Eskizai“ galima įsigyti Ukmergės senajame knygyne, Kęstučio aikštėje.
vilkmerge.lt
{youtube}cIUEH0nE1JE{/youtube}
Susijęs straipsnis: „Eskizai“ skirti svarbioms Lietuvai datoms
