Seniūnijos gaudytojų gautas pranešimas kėlė nerimą. „Gelbėkit, pas mus čia bėgioja piktas ir agresyvus šuo! Visus puola!”
Gaudytojai skuba į iškvietimo vietą, klajūnai suka galvas, kur gi tą agresyvų baisuoklį padėti, kad kitiems nekeltų pavojaus…
Nebeturim vietos, nebeturim vietos, nebeturim vietos…Ir kas iš to, kad neturim? O ką daryti, jei gyva būtybė blaškosi be namų? Nepageidaujama, ujama, niekam nereikalinga…
Tuo metu pamirštam, kad vietos nėra. Na gal kaip nors…Na gal kur nors…Vis saugus, sotus, prižiūrėtas…Ir štai „baisusis šuo” atvyksta. Narvelyje tupi linksmas storuliukas, žaviai vizgindamas uodegyte ir kiauksi, kviesdamas prieiti. Nedidukas rudukas, visai dar jaunutis, simpatišku snukučiu ir ilgu liežuviu… Taip…Tikrai agresyvus šuo-gali užlaižyti negyvai…
Be proto pikta ir liūdna dėl tokio dvikojų neatsakingumo. Augino, rūpinosi…ir išmetė kažkur užmiestyje… Nėr žiauresnio padaro už neatsakingą žmogų.
Na o ALIS, net nesuvokdamas, koks jis „piktas ir agresyvus”, dabar jau dairysis kokio nors kiemo prižiūrėtojo vietos.
Pageidautinas atlyginimas – sotus maitinimas, minimum vienas bučkis per dieną, ir nuoširdus dėmesys likusį, dar ilgą gyvenimą!
Papildyta: 2017 09 02:
Pamenate neseną istoriją apie „baisingai agresyvų šunį”? Mes jį vadinome ALIU. Na štai ir laiminga istorijos pabaiga. Tikrasis vardas-Lordas. Ir jis ne šiaip šuo! Jis aviganis! Turbūt vaikinas pavargo nuo darbo, ir panoro paatostogauti-paliko savo postą ir išėjo merginų ieškoti.
Bet kad jau taip „nenuskilo”, ir buvo pristatytas pas mus-teko atostogauti Klajūno poilsio namuose. Šiandien vaikinas grįžo į darbą, mat atvažiavo darbdavys ir pažadėjo pakelti algą. Sėkmės, ALI, jei kada norėsi pas mus apsilankyti-kelią jau žinai
