Ukmergės rajono Alionių kaimo gyventoja Zofija Griškevičienė jaučiasi apgauta ir paniekinta Ukmergėje žinomos, įtakingos ir turtingos šeimos: rajono savivaldybės tarybos narės Zofijos Belickienės (buvusio mero Algirdo Kopūsto žmonos) ir jos sūnaus iš pirmosios santuokos Arvydo Bielicko.
Z. Griškevičienė, kaip ir Z. Belickienė, yra ūkininkė, tik daug smulkesnė. Moteris augina ir prižiūri apie 100 karvių bandą. Didžiausia problema ta, jog iki šiol ūkininkė neturi nuosavos fermos gyvuliams laikyti. Tvartą ji pirko, pinigus sumokėjo, tačiau liko be nieko, tik su didžiuliais nuostoliais. A. Bielickas ūkininkę ragina atlaisvinti patalpas.
Dviejų ūkininkių susitarimas?
Z. Griškevičienė Z. Belickienę pažįsta seniai. Iki pati tapdama ūkininke (ūkį įregistravo 2005 m.), Z. Griškevičienė dirbo pas Z. Belickienę. Visai šalia Z. Griškevičienės sodybos, vos už kelių šimtų metrų, stovi dar sovietinius laikus menanti ferma. Fermą, pasak sodybos šeimininkės, iširus žemės ūkio bendrovei, vos už 3000 litų įsigijo Z. Belickienė. Pagal dabartinius dokumentus, oficialus pastato – karvidės savininkas yra A. Bielickas, turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise įregistruotas A. Bielicko ir jo žmonos Sigitos Bielickienės vardu. Žemės sklypas palei pastatą priklauso Z. Belickienei.
Z. Griškevičienė, neturėdama kur laikyti gyvulių, paprašė Z. Belickienės pasinaudoti tvartu. Šioji neva leidusi. Tačiau A. Bielickas, pabrėždamas, koks gailestingas žmogus esąs, tvirtina atvirkščiai – kad jokio susitarimo tarp ūkininkės ir jo motinos nebuvo: „Tai ūkininkė Z. Griškevičienė, neturėdama kur dėti savo gyvulių, susigynė juos į man priklausančią tvarto dalį ir tai buvo jau seniai, tie susitarimai atsirado tik dėl to, kad man buvo jos gaila“.
Praėjus kuriam laikui, kalba Z. Griškevičienė, Z. Belickienė pareiškusi, jog tvartu naudotis nebeleis. „Nuvažiavau pas ją, paprašiau, kad man jį išnuomotų“. 2009 m. karvidę moteris tvirtina išsinuomojusi už 500 litų per mėnesį. Sako, kad nuomą mokėjusi tvarkingai, bet nuomos sutartis nebuvo sudaryta. A. Bielickas tai neigia: „Mes buvome sutarę, kad ji mokės, tačiau ji nė karto nemokėjo“. „Dokumentų nėra, aš niekuo neįrodysiu, kad tuos metus nuomojausi“, – apmaudauja Z. Griškevičienė.
Pasiūlymas pirkti
Z.Griškevičienė, įsprausta į kampą, buvo priversta dar kartą kreiptis į Z. Belickienę: šįkart su prašymu leisti tvarte laikyti šieną. Neleido. Praėjus gal porai savaičių, Z. Griškevičienė sulaukė svečių – pas ją atvyko pati Z. Belickienė ir A. Bielickas. „Sako man: nori – pirk“. Buvo pasiūlyta pirkti ne visą pastatą, bet tą jo dalį, kurioje įrengta karvidė. Užsiprašė 50 tūkstančių litų. „Aš sakau – neturiu tiek pinigų, kad galėčiau iš karto nupirkti. Jeigu jūs man leisit išsimokėtinai, tuomet perku“, – derybas prisimena Z. Griškevičienė. Motina su sūnumi sutiko. Šį kartą, skirtingai nuo situacijos su nuoma, kai nebuvo pasirašyti jokie popieriai, buvo sudarytas ir pasirašytas susitarimas, datuotas 2010 m. gruodžio 17 d.: „Aš, Arvydas Bielickas, parduodu pusę fermos, kuri randasi Alionių k. Ukmergės raj., Zofijai Griškevičienei už 50 000 Lt (penkiadešimt tūkstančių litų). Aš, Arvydas Bielickas, priėmiau iš Zofijos Griškevičienės a/k xxxxxxxxxxx, gyv. Alionių k. Ukmergės raj. 28 000 Lt (dvidešimt aštuoni tūkstančiai litų) sumokėta už tvartą – karvidę, kuri randasi Alionių k. Ukmergės raj. Pagal susitarimą dar priklauso sumokėti 22 000 Lt (dvidešimt du tūkstančius litų, kuriuos įsipareigoja sumokėti iki 2011 m. gruodžio mėn. 1 d.“ Susitarimas patvirtintas A. Bielicko ir Z. Griškevičienės parašais.
Pinigus ėmė Z. Belickienė?
Likusius 22 tūkst. litų moteris sumokėjo per du kartus: 15 tūkst. perdavė 2011 m. lapkričio 30 d., dar 7 tūkst. – 2012 m. lapkričio 26 d. Taigi, pinigai buvo mokami per tris kartus. Pirmus du kartus, tvirtina Z. Griškevičienė, pinigus iš jos paėmė Z. Belickienė: „Jisai net nesikišo į pokalbį. Jinai paėmė pinigus į rankas, perskaičiavo”. Tik paskutinius 7 tūkst. litų ūkininkė perdavė pačiam V. Bielickui.
Investavo 100 tūkstančių
Laikydama rankose susitarimą dėl tvarto pirkimo ir mokėdama pinigus, Z. Griškevičienė tapo rami dėl savo ūkio ateities. Jausdamasi garantuota, kad karvidė tikrai taps jos nuosavybe, moteris ėmėsi savo ūkio sąlygų gerinimo. Neturėdama tvarto nuosavybės dokumentų, ūkininkė negalėjo pretenduoti į jokią europinę paramą, taigi kliautis galėjo vien savo jėgomis. Buvo nupirkti ir pastatyti du mėšlo transporteriai, išvedžioti nauji vandentiekio vamzdžiai, įrengtos karvių stovėjimo vietos, girdyklos, įsigytas pieno šaldytuvas, pastatyta melžimo aikštelė. Visus uždirbamus pinigus Z. Griškevičienė skyrė būtent ūkiui – neremontavo savo gyvenamojo namo, nepirko prabangių automobilių. Moters paskaičiavimais, į karvidę ji investavo apie 100 tūkst. litų.
Išsisukinėjo nuo įforminimo?
Sumokėjusi visą sutartą sumą, Z. Griškevičienė pradėjo rūpintis, kad pirkinys būtų juridiškai įformintas jos vardu. A. Bielickas pažadėjo Registrų centre įforminti pastato dalies, kurią faktiškai pardavė, atskyrimą. „Laukiu laukiu, niekas nejuda. Galvoju – kažkas ne taip. Bet aš juos senokai pažįstu, neturėtų kažko padaryti“. Dar kiek palūkėjusi, Z. Griškevičienė paskambino A. Bielickui ir paklausė, kada bus perrašytas turtas. „Aš nieko nežinau, reikia kalbėti su mama“, – toks, pasak ūkininkės, buvo A. Bielicko atsakymas.
Kadangi kaime kalbos sklinda greitai, Z. Griškevičienės ausis pasiekė gandas, kad pastato dalies jai niekas nebeparduos. „Negalėjau patikėti. Kaip gali neparduoti, jeigu aš pinigus sumokėjau?“ – tada pasvarstė ūkininkė.
Gandai pasitvirtino
Tačiau nutiko tai, kas Z. Griškevičienei net juodžiausiame sapne negalėjo prisisapnuoti. Praėjus beveik dvejiems metams po to, kai ūkininkė su A. Bielicku galutinai pagal susitarimą atsiskaitė už perkamą tvartą, 2014 m. rugsėjo 22 d., Z. Griškevičienę pasiekė A. Bielicko ir Z. Belickienės pasirašytas raštas. Raštas užvardintas kaip „įspėjimas-reikalavimas“. Jame Z. Griškevičienė apkaltinama neteisėtais veiksmais: „Jūs neteisėtai užėmėte ir naudojatės Arvydui Bielickui priklausančia pastato – tvarto dalimi (…), todėl prašom iki 2014 m. spalio 1 d. išsikraustyti (…). Taip pat įspėju Jus, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. nesinaudotumėte mano pastato dalimis, nes aš jas išnuomojau. Jūs neteisėtai užėmėte ir naudojatės Zofijai Belickienei priklausančiu žemės sklypu (…), todėl prašom iki 2014 m. spalio 1 d. išsikraustyti (…). Z. Belickienė pažymi, jog sklypus, esančius prie tvarto, taip pat, kaip ir sūnus, išnuomojo.
Z. Griškevičienė patyrė šoką – iškraustyti gyvulius bei inventorių iš tvarto, už kurį sumokėjo 50 tūkst. litų, jai buvo skirtos vos kelios dienos. Iš rašto taip pat aišku, jog jau parduotą turtą galima lengva ranka išnuomoti kitam.
„Susimylėjo“ – terminą pratęsė
Praėjusių metų gruodžio 7 d. Z. Griškevičienei atėjo dar vienas raštas, šįkart pasirašytas tik A. Bielicko. Jame tiesiai šviesiai pareikšta: „pastato – tvarto dalies nebeparduodu“. O suma – 50 tūkst. litų, kuri buvo fiksuota susitarime, kai dar A. Bielickas sakė „parduodu“ (žr. aukščiau), šiame pranešime kažkodėl jau įvardyta kaip „avansas“. Tiesa, „parduodu – neparduodu“ veiksmų autorius šįkart parodė kilniaširdiškumą: ūkininkei išsikraustyti skiria ne kelias dienas, bet du metus. Ypatingai pagarbus požiūris į žmogų atsiskleidžia gautojo rašto paskutinėje eilutėje: „Galite kraustytis ir greičiau, nors ir rytoj, pinigus grąžinsiu, kai tik atlaisvinsite patalpas“.
Kreipėsi į teismą
Įskaudinta tokios neteisybės, patyrusi didžiulius nuostolius ir neturėdama kitos išeities, Z. Griškevičienė kreipėsi į teismą. Savo ieškinyje ji nurodė, kad A. Bielickas vengia vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir atsisako notarine tvarka įforminti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Todėl ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ½ dalį pastato – karvidės. Pirmosios instancijos teismas š. m. sausio 22 d. nutartimi Z. Griškevičienės ieškinį patenkino ir laikinąsias apsaugos priemones užtikrino taikyti.
Advokato Evaldo Valčiuko nuomone, ūkininkės teisės buvo iš tiesų pažeistos: Z. Griškevičienė, visiškai įvykdžiusi savo įsipareigojimus pagal sutartį, turi teisę teismo reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į įgytą pastato dalį arba reikalauti visų patirtų nuostolių atlyginimo.
„Akivaizdu, kad ūkininkė Z. Griškevičienė elgėsi sąžiningai – sumokėjo pardavėjui sutartą pinigų sumą už fermos dalį ir, turėdama pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, investavo į fermos dalį savo pinigus ir darbą“ – teigia advokatas.
Sąžiningumo nekomentuoja
Rašte, adresuotame advokatų kontorai, A. Bielickas dėsto, kad nebenori parduoti pastato dalies ir „tai yra tikroji mano valia“. Tačiau paklaustas, kodėl persigalvojo parduoti fermos dalį, pasako naujieną – kad tikroji valia iš tikrųjų yra ne jo: „Žemės savininkas nesutinka, kad būtų perrašyta“ (žemės savininkas – Z. Belickienė). Priežasčių, kodėl savininkas nesutinka, sūnus nežino. Ką Z. Belickienė planuoja veikti su žeme, ant kurios stovi pastatas, sūnus nežino taip pat. Ar A. Bielickas mano, kad Z. Griškevičienės atžvilgiu pasielgė sąžiningai? Atsakymas be atsakymo: „Nekomentuosiu“.
Z. Belickienė, paprašyta išdėstyti savo poziciją, žodžiu atsakyti į klausimus atsisako: „Jūs manęs klauskite raštiškai, ir aš jums raštiškai pranešiu, jeigu matysiu, kad yra reikalas jums pranešti. Jokių dalykų nekomentuosiu, o ką jūs parašysite daugiau, nei jums priklauso, tai jums reikės ir atsakyti“.
Pasirodo, kai kurie žmonės gali sau leisti ne tik žaisti kito žmogaus gyvenimą griaunančius žaidimus, bet ir spręsti, ką ir kiek priklauso apie tai rašyti.
Unė Jonaitytė
Skaitykite ir žurnale:
