2016 m. rugpjūtis ukmergiškius maloniai nustebino spalvinga mūsų Tėtės Almunto Barono tapybos darbų paroda. Į atidarymą atvyko Tėtės draugai, bičiuliai, kolegos iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų, iš tolimosios Amerikos.
Nuoširdūs rankų paspaudimai, kvapnios laukų gėlės, iškilmingai prasmingi pasveikinimai – žodiniai ir muzikiniai – dar labai ilgai išliks visos mūsų šeimos atmintyje.
O visa ko pradžia buvo, kai, apsėdę ratu, smalsūs anūkai prašydavo senelio papasakoti apie Jo vaikystę. Gal iš to, norint pasakojimus papildyti iliustracijomis – kad vaikučiams būtų aiškiau ir įdomiau – ir gimė idėja viską perteikti, įkūnyti drobėse.
Tėtė nėra profesionalus dailininkas. Tik mėgėjas, tačiau kiekvieną sukurtą darbą vertino ir tebevertina labai savikritiškai. Tapyba palengva tapo svarbia Jo gyvenimo dalimi.
Apie Tėtę galiu galiu kalbėti labai daug, pasakoti labai plačiai, nes Jam pavaldžios daugybė meno šakų, Jis yra atviros pasaulėjautos įvairiapusiška asmenybė. Dar studentavimo laikais buvęs feljetonistas ir satyrikas dėl periferinės apsidraudėlių cenzūros turėjo „persikvalifikuoti“ į scenos kalbą. Jis gi:
– Aštraus humoro mėgėjas, kas ne visada visiems lengvai nuryjama…
– Balsingas Dolskio šlageriuose ir „Žirgo pinavijose“…
– Nepakeičiamas partneris tvisto, rokenrolo ir valso ritmuose…
– Genialus šmaikštuolis scenos prieblandoje…
– Mįslingas skaitovas Maironio poemų nuotaikose…
– Mėgėjas pravirkdyti lūpinę armonikėlę ir akordeono dumples…
– Sumanus bitininkas ir medaus ekspertas…
Tėtis yra nesenstantis. Norintis būti visur ir visada, su visais. Jis yra pati tvirčiausia visos giminės ašis. Ir Jis paprasčiausiai – mūsų mylimas Tėtis.
A. Barono potekstės: triptiko istorija
(A. Barono žodis parodos atidarymo proga. Video medžiagos stenograma)
„Biografijos aš Jums nepasakosiu. Jeigu kam įdomu, tai google susirasite, šiais laikais visi ten ieško.
Noriu tik pasakyti, kad tapybos meno niekada nesimokiau, todėl visi šitie paveikslai, švelniai tariant, yra nelabai aukšto tapybos technikos lygio. Bet ką padarysi…
Tada iš karto kyla klausimas, tiksliau – du klausimai. Pirmas klausimas: jeigu nesi pasirengęs tam darbui, tai ko gi tuo užsiimi, jei neturi tam tikro išsilavinimo? Ir antras klausimas – tai kurių galų čia viską iškabinai?
Pradėsiu nuo antrojo klausimo. Ateina toks laikas, kada nebereikia eiti į darbą, ir visi galvoja, kuo čia reikės užsiimti. Tai galiu Jus patikinti, kad tapyba yra labai geras užsiėmimas. Ji ir laiką „paima“, ir netgi kažkuriuo momentu gali pasijusti esąs kūrėjas. O tai, tarp, kitko, pagyvenusiam žmogui yra svarbu. Aš juokauju.
Grįžtu prie pirmojo klausimo: kodėl aš tuo užsiėmiau. Čia turbūt bus anūkai kalti. Jie vis manęs klausė, prašė: papasakok , kaip atrodė tavo vaikystė. Aš pasakoju, pasakoju, jie kažkaip nesupranta. Sako, gal nuotraukų turi. Bet tais laikais nuotraukų nebuvo. Tai sako: nupiešk tada. Taip ir gimė trys pirmieji paveikslai, kuriuos aš labai mandriai pavadinau triptiku – kaip tikras dailininkas. Kodėl taip pavadinau, paskui negalėjau išsiaiškinti. Ar todėl, kad paveikslai trys, ar kad namas iš trijų pusių, ar kad man buvo tuo metu beveik trys metai, ar dėl to, kad tai yra treji iš paskutiniųjų Lietuvos tarpukario Nepriklausomybės metų.
Bendras pavadinimas – „Tėviškė“. Pirmasis paveikslas yra „1936-ųjų pavasaris“. Čia Jūs matote – tėvas aria sodą, aš natūraliai guliu lopšy, man jau trys mėnesiai. Ir kaip šiandien atsimenu (juokiasi): tėvas, grįžęs iš miestelio, atnešė sidabrinį Lietuvos pinigą, nukaldintą tą patį pavasarį (rodo ant kaklo kabančią sidabrinę monetą). Tėvas sako: imk, čia yra pati stipriausia ir patikimiausia valiuta Europoje. Ir tai tikrai buvo tiesa, kadangi tais laikais meluoti dar buvo negarbinga.
Antrasis paveikslas yra „1938 m. vasara“. Aš čia jau beveik trejų metų, atvažiavau į klojimą vežti javų. Motina atnešė tėvui šulinio vandens su vyšniomis – patikėkite, tai buvo labai labai skanus gėrimas. Ten tolumoje galite matyti – sėdi „lineikoj“ abi mano jau pusmergės seserys. Jos dirbti „nelabai“, jos aptarinėja praėjusią gegužinę“.
Trečiasis paveikslas yra „1940-ųjų žiema“. Čia daug komentuoti nėra ką. Galiu tik tiek pasakyti: klausia, kodėl langinės uždarytos. Aš visiems pasakau: ne, šeima nebuvo išvežta į Sibirą, bet šitie langai buvo kaip tik į Vakarus. O tais laikais į Vakarus žvalgytis buvo labai nepatartina“.
A. Barono biografija
A. Baronas gimė 1936 m. Daujočių kaime. Lankė Svėdasų vidurinę mokyklą. Studijavo Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete, kur buvo aktyvus literatas. Baigęs studijas, dvejus metus dirbo Anykščiuose, savaitgaliais vedė koncertus ir dalyvavo įkūriant liaudies teatrą. 1961 m. persikėlė gyventi į Ukmergę. Dirbo rajono architektu, įkūrė ir vadovavo projektavimo organizacijai, kuri projektavo objektus Šiaurės Rytų Lietuvoje, turėjo padalinius Rokiškyje ir Utenoje.
Nepriklausomybės pradžioje trejiems metams išvyko į JAV, kur jau buvo įsikūrusi dukra Mantė su šeima, vėliau persikėlė ir kita dukra Nomeda. Grižęs iš JAV, šešerius metus dirbo Ukmergės rajono savivaldybėje vyriausiuoju kraštovaizdžio architektu. Baigęs darbinę veiklą, ėmėsi bitininkystės. Kartą, anūkų paprašytas nupiešti savo vaikystę, paėmė į rankas teptuką ir nebepaleido. Jo paties teigimu, tai yra pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas.
Dabar A. Barono gyvenimas padalytas tarp Amerikos ir Lietuvos. Vasaras su žmona Algimina stengiasi praleisti paties projektuotame name Ukmergėje, likusį laiką gyvena Floridoje, kur prisideda prie dukterų įkurto konditerijos verslo, augina bites, maitina į kiemą atklystančius oposumus ir, žinoma, tapo.
Nomeda Baronas
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
