Su choreografe Anželika Cholina kalbėjosi Ingrida Bačelytė
Aš mėgstu teigti, kad kiekvieno menininko kūryba yra jo gyvenimo ir pojūčių evoliucionavimo atspindys. Mano kūryba taip pat yra atspindys to, kuo aš domiuosi bei to, ką ir kaip jaučiu. Ankstesni spektakliai buvo dvejopi: vienus kurdavau pasirinkdama literatūrinę medžiagą, kuri būtinai turėdavo atspindėti mano tuometinę vidinę būseną ar net besiklostančius įvykius (taip atsirado „Carmen“, „Romeo ir Džuljeta“), o kiti spektakliai gimdavo, kai savo jausmams išreikšti neatrasdavau adekvačios literatūros („Pamišusių merginų šokiai“, „Moterų dainos“, „Meilė“).
Kai viduje pradedi tarsi sproginėti, toms mintims turi atsirasti išėjimas. Pavyzdžiui, kaip išlaisvinti savo jumoro jausmą ar ironiją, kuri kartais tiesiog lipa per kraštus?
Tai šaipysitės iš vyrų ir moterų šiame pastatyme?
Gal ir šaipysiuos… Žmonės vienu metu yra ir geri, ir blogi, jų gyvenimai yra ir komiški, ir tragiški, todėl statant šį spektaklį, tuo pačiu metu mano viena akis visą laiką verkė, o kita – juokėsi…
Ką analizuosite šiame pastatyme? Vyrai bus blogi, o moterys geros?
Ooooo, neeee (juokiasi)… Žiūrint spektaklio repeticijas, negaliu sulaikyti šypsenos. Juk negalima apie rimtus dalykus kalbėti rimtai. Tik per ironijos prizmę, tik per jumorą. Vadinu šį spektaklį tragedija, nes jo pabaiga bloga. Negalėjau meluoti, juk ir gyvenime retai kada vyro ir moters santykiai gerai baigiasi.
Tai jūs niekuo nebetikite?
Žinoma, kad tikiu. Kaip rašė Čechovas „Dėdėje Vanioje“: „O kaip gyventi, jeigu niekuo netikėti?“ Taip ir aš. Gyvenu ir tikiu.
Kas pasakos šias linksmas ir sudėtingas istorijas? Ką pakvietėte dalyvauti savo spektaklyje?
Tokio įdomaus ir linksmo kūrybinio proceso jau senai nebuvo (šypsosi)… Artistų pasirinkimu labai džiaugiuosi, taip pat ir jų požiūriu į mano idėją ir į darbą. Mano mergaitėms, baleto artistėms, tai didelė atrakcija ir galimybė pasireikšti čia kaip solistėms, o svarbiausia, galimybė sukurti vaidmenį. Taip pat svarbi partnerystė su aktoriais. Tai unikali patirtis, kuri, be abejonės, praturtins jų suvokimą, kas yra tikras, gyvas teatras. Aktoriai vyrai, manau, irgi džiaugiasi susitikę vienoje scenoje su talentingom ir gražiom šokėjom. Žinoma, iš pradžių jiems buvo nedrąsu dalyvauti šokio spektaklyje, bet dabar jie taip šoka, jog turbūt patys netiki, kad taip sugeba. Dar svarbus momentas yra tas, kad jie visi turi režisieriaus R. Tumino mokyklą. Praeitą sezoną būdama Maskvoje Vachtangovo teatre, mėgdavau ateiti į R. Tumino repeticijas. Jo dėka supratau, kaip kuriamas „vyriškas teatras“, kaip mąsto teatre vyro genijus. Per metus laiko dalyvavimas R. Tumino repeticijose padarė įtaką mano „moteriškam teatrui“.
O kaip tai pasireikš jūsų naujame spektaklyje?
Anksčiau didesnį dėmesį skirdavau emocijai, jos vystymui. Dabar noriu kabinti iš esmės. Vidinė amplitudė išsiplėtė, tarsi jausmai susijungė su protu. Sunku paaiškinti. Tai matysis šiame spektaklyje, nes jis visai kitoks negu mano ankstesnieji.
Atsisakysite ir jums būdingo grožio ir estetikos?
Aš lieku ištikima grožiui teatre. Scenografija ir kostiumai – svarbi spektaklio sudedamoji dalis, kaip ir pati mintis. Šiam spektakliui scenografiją kuria Marijus Jacovskis, o kostiumus – Juozas Statkevičius, taigi, vėl dirbu su geriausiai mane jaučiančiais ir daug teatre suprantančiais.
Kokia muzika skambės spektaklyje?
Pasirinkau ištraukas iš klasikinių baletų. Klasikinė baletinė muzika gali skambėti ir banaliai, bet jeigu ant viršaus uždedi artisto sielos garsus, ji suskamba kitaip.
Ar galėtumėte apibendrinti, apie ką šis spektaklis? Ko žiūrovas gali tikėtis atėjęs į premjerą?
Atpažinti save… Manau, kad tai yra labai daug.
Šiame spektaklyje nuogai išrengiu ir vyrą, ir moterį…Prieš tai, žinoma, nusirengiu pati.