Žmonės, užsiimantys mėgėjišku teatru, o taip pat – gerbėjai, svečiai ir kiti norintys atsipalaiduoti, sekmadienį susirinko ramioje ir jaukioje aplinkoje – svirne prie Taujėnų dvaro. Čia įvyko kas du metus rengiama mėgėjų teatrų šventė – konkursas – „Klėtelė“.
„Klėtelėje“ buvo parodyti penki vaidinimai, kuriuos atliko kolektyvai iš Taujėnų, Siesikų, Krikštėnų bei Veprių. Vaidinimuose vyravo temos apie žmonių tarpusavio santykius: šeimos, sutuoktinių, turtingų bei neturtingų žmonių dramos. Kai kurie vaidinimai alsavo klasikinių kūrinių motyvais, kiti buvo kiek modernizuoti, susieti su šiuolaikinio pasaulio detalėmis. Galima pastebėti, kad kiekvienas vaidinimas turėjo savo moralizuojančią pusę – parodančią kažką gero, teigiamo, primenančio apie svarbias, paprastas žmogiškas vertybes, pašiepiant įvairias ydas ir nedorybes.
Teatrų kolektyvuose pasitaikė įvairių žmonių: paprasčiau vaidinančių, stipriau vaidinančių ir netgi labai išraiškingai, išsiskiriančiai pasirodžiusių aktorių. Be abejo, kiekvienas kolektyvas parodė kažką savito. O kaip buvo minima: dauguma žmonių susirinko ir vaidina vien dėl malonumo.
Taujėnų kolektyvas „Bičiuliai“ (rež. Laima Jančiauskaitė) parodė du atskirus vaidinimus. Pirmasis, kuris ir pradėjo šią šventę, buvo D. Čepauskaitės „Pupos“. Tai ironiškas vaidinimas apie ilgą laiką vedusius sutuoktinius, jau įpratusius prie nuolatinių barnių, nesutarimų, buitinių problemų bei retų darnos akimirkų. Staiga sutuoktiniai užstringa lifte ir niekaip negali iš jo išsilaisvinti, bei mano, kad pagalbos taip pat nesulauks. Iš pradžių, jie nusprendžia tiesiog palaukti ryto, tačiau ne už ilgo supranta, kad gal būt niekada nebeištrūks į laisvę ir gali tekti sulaukti savo mirties užstrigusiame lifte. Vyro ir moters pokalbiuose atsiranda temos apie mirtį, prisiminimai apie buvusias problemas, bei žinoma – prisiminimai apie geras akimirkas, apie judviejų santykių pradžią. Bene labiausiai abu nenorėjo, kad pirma mirtų kitas, nes tada tektų likti vienam. „Mirkime kartu, čia ir dabar“ – šaukė vyras, praradęs viltį, bet vis tiek optimistiškos, pakylėtos ir sentimentalios nuotaikos.
Siesikų teatras „Pantis“ (rež. Valė Karaliūnienė) suvaidino S. Kapnio pjesę „Plutelė ir pelės“. Vaidinime rodomi šeimininkų ir samdinių santykiai, bei šeimos tarpusavio santykiai. Tėvai, nenorintys savo vaikų atiduoti į poras prasčiokams, gina tokius žmones kuo toliau, bei ieško kaip situaciją paversti savo naudai. Tuo tarpu – vaikai eina savo keliais, prieštarauja savo artimiesiems. Vaidinime vis įsiterpia netikėti personažai ir nutikimai, praskaidrinantys nuotaiką ir kažkiek suveliantys veikėjų gyvenimą.
Krikštėnų kolektyvas „Subatėlė“ (rež. Stela Banišauskienė) su kūriniu „Afera“ ironiškai atskleidė dramą apie pažinčių agentūros „Paskutinė viltis ištekėti“ surengtą apgaulę, bandant sutuokti lietuvaitę su įsivaizduojamu Lenkijos turtuoliu. Ilgą laiką laukusi progos ištekėti mergina ruošėsi, džiaugėsi, bei kaip ir jos artimieji – naiviai tikėjo, kad jiems labai pasisekė. Iki pat paskutinių akimirkų, juokinant žiūrovus, įvairiausiais būdais buvo apgaudinėjami į aferą patekę žmonės. Iš naivuolių, aklai besivaikančių laimės ir materialių gėrybių, žinoma, buvo išviliota galybė pinigų. Jie netgi leidosi save surišti, patikėję, kad tai apmokymas, kaip reikia elgtis lėktuve, kai, anot apgavikų – skris į Lenkiją, pas įsivaizduojamą turtuolį.
Veprių teatras „Palėpė“ (rež. Rasa Šimonienė) parodė vaidinimą „Mama jau leido“. Tai dar viena drama apie ironiškus nesusipratimus, kurių dėka susipažįsta ir įsimyli du žmonės. Nesusipratimai vyksta nuo pat pradžių, ir kuo toliau, tuo labiau viską suvelia. Į svečius atėjusi mergina bendrauja su garsaus profesoriaus pagalbininku, galvodama kad tai pats profesorius. Profesoriaus žmona įtarinėja savo vyrą, nes galvoja, kad tai jis pats bendrauja su ta jauna mergina. Nors pats profesorius, norėdamas atsikratyti lankytojų, tiesiog buvo paprašęs savo pagalbininko, kad apsimestų tikruoju šeimininku. Dėl tokios nekaltos apgaulės susiklosto taip, jog per visą vaidinimą žmonės ir toliau bendrauja ne su tais, su kuo jie mano, kad bendrauja. Skundžiamasi, grasinama ar priekaištaujama visai niekuo dėtiems žmonėms.
Antrasis Taujėnų teatro vaidinimas, parodytas renginio pabaigoje – A. Tarasonio „Meilės eleksyras“ – buvo vienas energingiausių ir laisviausių pasirodymų. Publiką juokino šmaikštūs personažai: senas kuprotas bankininkas ir jo oponentas – neturtingas, bet žvalus ir charizmatiškas studentas. Studentas buvo aistringai, iki apkvaitimo įsimylėjęs jauną panelę, kuri jau buvo pažadėta atiduoti bankininkui, už tai, kad pastarasis padėtų panelės tėvui išbristi iš finansinių negandų ir skolų. Atrodytų, kad tai įvairiausiose istorijose matyti ir girdėti motyvai, tačiau, problemas spręsti sumanoma kiek fantastine priemone – meilės eleksyru. Panelės tėvas, norėdamas viską palenkti savo naudai, planuoja slapta įpilti dukrai stebuklingo eleksyro, ko pasekoje, dukra turėtų pamilti seną turtingą bankininką, bet nebemėgti ir net imti nekęsti savo mylimo studento. Taujėnų teatro aktorių dėka, ši paini drama ir kebli jos situacija buvo paversta į smagų ir nuotaikingą vaidinimą. Aferos ir bandymai sukliudyti tikrai meilei – žinoma nepavyko, o eleksyras sumaišė galvą ne vienam žmogui.
Pertraukose tarp vaidinimų, susirinkusieji buvo kviečiami prie Taujėnų dvaro, kur gryname ore grojo Taujėnų ir Siesikų kapelos „Ratatita“ ir „Vieversa“. Po kiekvienos pertraukos, su nuteikiančiais ir įtraukiančiais vaidybiškais pristatymais, į teatrą vėl kvietė renginio vedėjas Rolandas Janickas.
Belaukiant komisijos nuosprendžio, publikai buvo pristatyta įvairių istorijų ir liaudies anekdotų pasakotoja Anelė Stancikienė.
Šventės pabaigoje visi kolektyvai buvo šiltai pasveikinti ir apdovanoti padėkomis. Geriausiu buvo pripažintas Taujėnų spektaklis „Meilės eleksyras“, kuriam atiteko diplomas bei ypatingas prizas – paslaptingai atrodanti medinė skulptūra.
Andrius Vyšniauskas
Ukmergės kultūros centras
