Visi dirbantys Lietuvos gyventojai kas mėnesį nuo atlyginimo moka įmokas į socialinio draudimo fondą (Sodrą) ir ligonių kasą. Ir šie atskaitymai kartu sudaro beveik pusę to, ką žmogus gauna į rankas.
Už šiuos atskaitymus valstybė žada „nemokamą“ mediciną, t.y. sveikatos priežiūrą, sveikatos apsaugą, pensiją ir paramą (pašalpą) laikinai netekus darbo. Visa tai, žinoma, nėra „nemokama“, o apmokama paties darbuotojo iš anksto, avansu. Dveji epidemijos metai gana aiškiai parodė, kad nei „Sodra“, nei Ligonių kasa negali vykdyti savo įsipareigojimų. O gal ir nenori. O gal net neketino.
Pradėkime nuo Ligonių kasos. Mums visas ausis išūžė, kad reikia dėvėti kaukes, respiratorius ir plauti rankas dezinfekavimo priemonėmis. Bet Ligonių kasa kažkodėl neatvėrė piniginės ir šiomis lėšomis neaprūpino kiekvieno Lietuvos gyventojo. Taigi Ligonių kasa atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus gyventojams, atsisakė užtikrinti jų sveikatos apsaugą. Ir tai nepaisant to, kad net oficialiai nedirbantis Ligonių kasai sumoka daugiau nei 500 eurų per metus. Jau nekalbant apie dirbančius žmones, kurių įmokos Ligonių kasai dar didesnės. Bet pažiūrėkime, kokias paslaugas gyventojas gavo iš Ligonių kasos per šiuos dvejus metus? Du ar trys skiepai, kurių bendra kaina nesiekia net 100 eurų. Štai ir viskas. Juk net apsilankymas poliklinikoje per šiuos dvejus metus buvo problema bet kuriam gyventojui.
Tuo pačiu metu gyventojams ir įmonėms faktiškai buvo taikomas papildomas įstatymo nustatytas mokestis – prievolė pirkti kaukes, respiratorius ir dezinfekcines priemones. Ir šis mokestis pateko net ne į biudžetą, o į kažkieno konkrečią kišenę. Taigi. Ligonių kasa gavo pinigų iš gyventojų ir pažadėjo jiems teikti paslaugas. Bet jei paslaugos nesuteikiamos, tuomet Ligonių kasa turi grąžinti „iš anksto“ sumokėtus pinigus žmonėms, kuriems paslaugos nesuteikė.
Ar ne laikas susigrąžinti pinigus iš Ligonių kasos? Juk kalbame ne apie kokius dvejus koronaviruso metus, o apie daug ilgesnį laiką. Daugelis lietuvių valstybinėse poliklinikose nesilanko metus ir dešimtmečius. Eidavo pas privačius gydytojus, privačius odontologus ir mokėdavo po to, kai pervesdavo Ligonių kasai kartais 500, kartais 1000, o kartais net kelis tūkstančius eurų per metus. Ir taip daug metų.
Suprantama, kad Ligonių kasos valdininkai ir toliau nori gauti pinigus už dyką. Kyla klausimas, ar norime jiems mokėti? Ar negalėjome rasti tinkamesnio šių pinigų panaudojimo? Ar negalėtume šių pinigų atidėti gydymui patys, į savo sąskaitą? Ar negalėtumėte įsigyti savo savanoriško sveikatos draudimo? Kaukes perkame patys. Ir geram odontologui su geromis medžiagomis plombavimui taip pat taupome patys. Ir už akinius taip pat mokame patys. Ir dar daug ko, ką teoriškai turėtų apmokėti Ligonių kasa, nes jai gyventojai už paslaugas turi mokėti kas mėnesį.
Bet Ligonių kasos yra smulkmena, palyginti su Sodra. „Sodra“ kas mėnesį iš mūsų atlyginimo paima net daugiau pinigų nei Ligonių kasa. Dalį šių pinigų ji žada grąžinti sulaukus pensinio amžiaus, dalį – netekus darbo (pajamų). Tačiau praktikoje ne viskas atrodo taip gražiai, kaip žadama.
Pavyzdžiui. Jeigu žmogus dėl pandemijos neteko verslo ar nuolatinio darbo, bet sušvelninus karantiną, susirado sezoninį darbą ne visą darbo dieną ir tuo metu sąžiningai mokėjo įmokas „Sodrai“, tai nutraukus sutartį ir tuo metu ieškant naujo darbo, iš Sodros gaus… „špygą”. Nieko negaus. Nors ir neturi darbo, įmokas „Sodrai“ iš paskutinės darbovietės moka. Bet „Sodra“ piniginės neatvers. Gyvenk kaip nori. Eik raustis į sąvartyną. Prašyk išmaldos. Ieškok neoficialaus darbo. Eik į šešėlį. „Sodra“ atsisako grąžinti žmogui sunkiu gyvenimo momentu net nedidelę dalį jo uždirbtų ir „Sodrai“ pervestų pinigų. (Beje, tai tikras pavyzdys iš mano draugo gyvenimo).
Ir šioje situacijoje tikėtis sąžiningo to, kas buvo uždirbta, grąžinimo vėliau, pensijos pavidalu, yra šiek tiek naivu. Juolab kad iki pensijos dar reikia išgyventi.
Žinoma, bet kokiam atsisakymui skirti pašalpą, „Sodra“ turi specialų popieriuką, taisyklę, reglamentą. Tačiau tai tikrai ne taisyklės, o dokumentuota apgaulė. O jei valstybė apgaudinėja savo gyventojus, ko ji turėtų tikėtis mainais? Jei dabar „Sodra“ atsisako grąžinti dalį pinigų, kodėl išėjusi į pensiją staiga pradės juos grąžinti reikiama suma? Paklauskite pensininkų, ar jie patenkinti savo pensijomis, ar jaučiasi apgauti? Galų gale, jei dauguma žmonių jaučiasi apgauti, tikriausiai jie tikrai buvo apgauti. Ir juos apgaudinėja.
Ir tai, kaip ir Ligonių kasos atveju, yra žadėtos paslaugos nesuteikimas. Bet kur dingsta jūsų pinigai, kuriuos nuolatos mokate SODRAI dirbdami? Visiškai aišku kur – Sodroje atlyginimus gauna daug valdininkų, kurie nuolat tikrina ir kontroliuoja verslą, kurie turi teisę blokuoti ir tuštinti gyventojų ir įmonių sąskaitas. Jokio teismo. Jokio tyrimo. Net antstoliai tokių įgaliojimų neturi. „Sodra“ yra aukščiau už teismą, aukščiau įstatymų, už įstatymų ribų.
O jūs norite, kad „Sodra“, turėdama tokias teises, tokias galias, minutėlę pagalvotų, iš ko gyvensi, pereidama iš vieno darbo į kitą? Dėl kokios priežasties! Susirask darbą – tada ir pasikalbėsime, tada dar kartą įsidėsim į kišenę. Bet gal „Sodra“ vykdo socialinę sutartį bent jau pensininkams? Žmonės, kurie jau dešimtmečius kas mėnesį nemažą dalį savo uždirbtų pinigų nuskaičiuoja „Sodrai“? Žmonės, kurie dar spėjo išgyventi iki pensijos. Galbūt taip ir yra, bet mano pažįstami pensininkai kažkodėl jaučiasi apgauti ir skaičiuoja kiekvieną centą. Panašu, kad Sodra ir juos šiek tiek apgavo.
Visa tai byloja apie esamos socialinių garantijų sistemos bankrotą tiek sveikatos apsaugos, tiek pensijų aprūpinimo, tiek išmokų atleidžiamiems darbuotojams mokėjimo srityje. Kai apmokėjimui už paslaugas reikia daugybės mokesčių rinkėjų, teisės ištuštinti asmenines ir įmonių sąskaitas be teismo ir tyrimo, tuomet kyla didelių abejonių dėl tokios paslaugos kokybės ir reikalingumo. Atrodo, kad tai nėra savanoriška. Labiau kaip prievartinis paslaugų primetimas. Nekontroliuojant jų įgyvendinimo.
Tuo pačiu metu seniai egzistuoja nevalstybiniai, neprievartiniai pašalpų, pensijų ir sveikatos priežiūros būdai. Pavyzdžiui, savanoriškas draudimas, asmeninės santaupos, terminuoti ir tiksliniai banko indėliai, investicijos į vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą ir kt. O iki atsirandant valstybinėms pašalpų, pensijų ir sveikatos apsaugos „garantijoms“, žmonės šimtmečius tvarkėsi patys – patys kaupė ir „force majeure”, ir senatvei, ir ligai. Ir dabar galėtų, jei žadant „nemokamą” mediciną, pašalpas ir pensijas, iš jų nebūtų paimama nemaža dalis mėnesinio uždarbio.
Straipsnio originalas Delfi.ru portale.
Vertimas iš rusų kalbos: vilkmerge.lt
 ir ligonių kasą.){kind=link}