LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai, vykdydami projektą „Pabūkime drauge“, rugpjūčio 17 d. buvo išvykę į Kulionių kaimą Molėtų rajone, kur įsikūrusi Molėtų observatorija. Čia esantį muziejų įkūrė etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje profesorius daktaras Libertas Klimka ir daktaras Gunaras Imaras Kakaras 1990 m. Kaip rašo reklaminis muziejaus leidinys, čia pristatomi žmogaus ryšiai su kosminiu pasauliu tautų (etnų) kultūroje, moksle, astronomijoje, kosmonautikoje, kosmologijoje (astronomijos sritis, tirianti visatą), filosofijoje, mene.
Vykome pavakaryje, kadangi registravomės ne tik į dieninę, bet ir į naktinę ekskursiją su žvaigždžių stebėjimu. Atvykę pirmiausia apžiūrėjome dr. Gunaro Kakaro įgyvendinta idėją – lauko ekspozicijoje esantį akmenų ratą. Jis fiksuoja keturias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei nusileidimo kryptis ilgiausių ir trumpiausių dienų laikotarpiais. 2003 m., tada dar muziejaus direktorius, G. Kakaras kreipėsi į visų šalies apskričių administracijas, ragindamas atvežti po įspūdingą didelį akmenį iš kiekvienos Lietuvos apskrities ir taip simboliškai sustoti į vieną, visą Lietuvos ratą. Akmenis atvežė Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Klaipėdos, Telšių ir Kauno apskritys. Kalendorinis akmenų ratas tapo Saulės disku su aštuoniais iš mažesnių akmenų suformuotais spinduliais. Apžiūrėjome saulės spindulius, prie kurių duoti aprašai nurodo, kokia tai yra pasaulio šalis, vardina lygiadienius ir saulėgrįžas. Šalia išdėstyti planetų modeliai, sudarantys mūsų Saulės sistemą, su aprašais. Kai kurie iš mūsų pasėdėjo ant didžiųjų akmenų, stebėdamiesi, kad akmenys tokie karšti. Čia pat stovi didelis kaltinis Saulės laikrodis. Sakoma, kad šis Saulės laikrodis – didžiausias kaltinis rankų darbo erdvinis Saulės laikrodis Lietuvoje, primenantis, kad kažkada žmonės suprato, jog neskaidraus kūno šešėlio ilgis bei padėtis erdvėje priklauso nuo Saulės padėties danguje. Pasiglaustėme prie savo gimimo mėnesio medinių skulptūrų rate.
Ekskursijos vadovas įvedė į pirmą salę, kur sąlyginai galėjome pasijusti lyg kosmose. Visiškoje tamsoje švytėjo tik paukščių tako, kitų žvaigždynų imitacijos. Pasakojimas prasidėjo nuo to, kad dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys žmonijai jau buvo reikalingi civilizacijos pradžioje. Pirmiausia – kalendoriui susidaryti. O čia jau kiekviena tauta savaip, pagal savo gyvensenos būdą spręsdavo šį uždavinį. Vadovas priminė metų, mėnesių, kalendorių atsiradimo istorijas. Parodė pavyzdžius, kaip audinių ir drožinių, ypač verpsčių, ornamentuose galima išskirti, kaip lietuviai išreikšdavo supratimą apie pasaulio erdvę ir laiką.
Iš viso aplankėme penkias sales. Neįmanoma atpasakoti duomenų, kuriuos mums pateikė vadovas. Supažindino su dangaus pažinimo raida, Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, vardino planetų, žvaigždynų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų pavadinimus, jų amžių, pasakojo apie juodąsias skyles, šviesmečius, kosmonautiką, nežemiškos gyvybės paieškas, mūsų civilizacijos ateities galimybes. Pažiūrėjome filmą „Nuo mažiausio iki didžiausio“.
Viskas paprasčiau ir suprantamiau buvo kosmonautikos salėje. Čia pateikti duomenys apie su kosmosu susijusius lietuvius. Eksponuojama lietuvio Kazimiero Simonavičiaus – mokslininko ir artilerijos inžinieriaus, kuris savo idėjomis pralenkė laiką ir išradimais stebino visą Europą, 1650 m. išleista knyga „Didysis artilerijos menas, pirmoji dalis“. Ši knyga iškart išpopuliarėjo. Išleista lotyniškai Amsterdame jau po metų ji buvo verčiama į prancūzų kalbą. Muziejuje yra prancūziškas leidimas. Apie du šimtmečius ši knyga Europoje laikyta vienu iš geriausių artilerijos vadovėlių. Joje pirmą kartą detaliai aprašytos raketų savybės ir jų konstravimo bei panaudojimo galimybės. Yra lietuvio kosmonauto Rimanto Antano Stankevičiaus šalmas, aprangos detalės. Nuo 1984 m. rugsėjo mėnesio jis rengėsi skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“ ir mokėsi valdyti jį rankiniu ir automatiniu būdu. Sugriuvus Sovietų Sąjungai bandymai buvo nutraukti. Žuvo aviacijos šou metu Italijoje 1990 m. Pateikti duomenys apie lietuvių kilmės amerikietį profesionalų astronautą Karolį Džozefą Bo Bobko, kuris su skirtingais JAV erdvėlaiviais į kosmosą pakilo tris kartus. Lietuvoje Bobko lankėsi 2011, 2015 m. Eksponuojamas lietuvių mokslininkų 1982 m. sukurtas aparatas „Fiton-3“, kurio pagalba jie pirmą kartą pasaulio istorijoje nesvarumo sąlygomis išaugino augalą (baltažiedį vairenį) nuo „sėklos iki sėklos“. Buvo patvirtinta, kad kosminė daržininkystė yra įmanoma, o Lietuvos mokslininkų vardai įrašyti kosminių tyrimų metraščiuose.
Įsiminė gido pasakojimas, kad gali ateiti tokia diena, kai mūsų planetą sunaikins Saulė. Saulė – žvaigždė, o žvaigždės išnyksta. Kas milijardą metų padidėjantis Saulės šviesos kiekis reiškia, kad maždaug po 3,5 milijardų metų Saulė švies maždaug 40 procentų šviesiau. Tada užvirtų vandenynai, ištirptų ledynai, būtų sunaikintas atmosferos drėgmės balansas. Tada mūsų planeta taptų karšta, sausa ir nederlinga. Arba kita versija, kad gal saulei užteks branduolinio kuro dar 5 milijardams metų. Po to ji ims plėstis, taps raudonąja milžine ir, padidėjus jos gravitacijai paprasčiausiai įtrauks žemę kaip juodoji skylė. Jeigu neįtrauks žemės, ilgainiui ji nusimes savo viršutinius sluoksnius, o likęs branduolys susitrauks ir Saulė taps baltąja nykštuke. Ji lėtai nyks, kol pradės savo paskutinį gyvavimo etapą kaip juodoji nykštukė – blyškus ir šaltas teorinis objektas. Tada žemėje gyvybės neliktų dėl atšalimo. Tačiau gidas paguodė, kad mokslininkai per tiek metų tikrai suras tinkamesnį kosmoso kampelį žmonijai apsistoti.
Pakilome į 32 m. aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Mums bevaikštant po muziejų sutemo, tad gidas tik parodė, į kurią pusę ką galima būtų pamatyti. Baigėme dieninę ekskursiją, kaip juokavome, „išpūstomis galvomis“, tačiau pakerėti vaizdų, sužavėti įspūdingų pasakojimų, suvokdami, jog mūsų protui sunku įsivaizduoti, kur Visatos pradžia ir kur jos pabaiga.
Naktinė ekskursija prasidėjo visai sutemus. Dangus buvo tiesiog nuostabus, atrodė, kad čia, kaime, žvaigždžių yra daugiau nei Ukmergėje. Pakilome į bokštą, kur 40 cm skersmens teleskopu stebėjome penkis objektus ir vėl klausėmės pasakojimų apie žvaigždes, planetas, jų palydovus. Žiūrėjome į ryškiausią Lyros žvaigždyno žvaigždę Vegą, į penktąją pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planetą, dujinę milžinę – Jupiterį. Stebėjome ir antrą dujinę planetą milžinę – Saturną – antrą pagal dydį Saulės sistemos planetą. Ekskursijos vadovas Lyros žvaigždyne surado sprogusios žvaigždės paliktą Žiedo formos ūką, Heraklio žvaigždyne – Heraklio ūką. Prieš kiekvieno objekto stebėjimą vadovas aiškino, ką turime pamatyti ir kodėl. Ar tai bus planetų palydovų taškai, ar žiedai, ar išskydusi šviesa – ūkas. Atrodo, kad tai ir matėme, bet tiesiog norėjosi, kad objektas būtų didesnis. Tačiau džiaugėmės, kad jautėmės lyg priartėję prie neaprėpiamo kosmoso platybių. Vadovas dar skyrė laiko žvaigždžių stebėjimui lauke. Specialiu lazeriu rodė populiariausias, žinomas ir nelabai girdėtas žvaigždes.
Labai sunku vaizdžiai perduoti šios ekskursijos įspūdžius – tai reikia kiekvienam pamatyti ir išgirsti.
Janina Badokienė
