Daug daug skaičiau straipsnių, jų komentarų, žiūrėjau TV ir susidariau įspūdį, kad valstybėje laukiama stebuklo. Panašiai – kaip Kūčių. O kantrybės taurę perpildė kandidatų į Europarlamentą reviu televizijoje. Ta taurė jau ir taip buvo beveik perpildyta, ir jei ne vieno kandidato kalba TV, negarantuoju, kad nebūčiau rašęs šių pastebėjimų. O dar manę labai labai nustebino ir gal kiek suglumino kai kurių aukštų politikų beprotiškas noras įsiteikti išrinktai Prezidentei. Ir tą Prezidentę rinkusiems rinkėjams. Noras, besiribojantis su savigarbos praradimu. Ta prasme, kai aukštas politikas, turintis savo rankose daugybę valstybės valdymo svertų, bando įteigti auditorijai, kad „Ateis mūsų Dalytė, ir viską sutvarkys“. Žodžiu – stebuklo laukia ne vien visuomenė. Stebuklo laukia tie, kurie valgo visuomenės duoną ir turi visas galimybes tą laukiamą stebuklą realizuoti. Tačiau jie atėjo į Seimą turbūt kažko kito. Ir jie į televizijos kamerą išdrįsta pasakyti, kad viską sutvarkys atėjusi nauja Prezidentė. Toks poelgis tarybiniais laikais buvo vadinamas „virš nachališkumo“.
Nėr jokių šansų sulaukti grybauskaitiško stebuklo. Jokių! Ir jokių Prezidento galių stiprinimo, ir jokio valstybės valdymo dekretais. Lieka tik laukti permainų Vyriausybėje. O labiausiai skaudanti nuospauda-nemąstančių marionečių vyravimas Seime. Kaip taip gali būti-niekaip negaliu suvokti. Kaip galima į Seimą rinkti vidutines statistines pilkumas, nepaženklintais intelekto veidais? Juk ne 1990-ieji šiandien – jau 20 metų prabėgo laiko, skirto susivokti, kas tai yra politika, kas tai yra įstatymų leidyba, kas tai yra atstovavimas tautai. Skaudu labiausiai dėl bukumo, tamsumo ir ribotumo. Ne tiek skaudėtų dūšią, jei šis bukumas egzistuotų tik „plačiosiose liaudies masėse”-kartos keičiasi, jaunimas nežymiai, bet protingėja, pilietiškėja ,tobulėja. Tačiau kai bukumas, tamsumas ir ribotumas vyrauja aukštojoje politinėje valdžioje, neaplenkiant ir žemesnių valdžios struktūrų, apima neviltis. Paklausykite, kokiais žodžiais, kokiais sakiniais kalba TV diskusijose pretendentai į Europarlamentą… Sodoma ir Gomora… Kaip tokie bukystos drįsta prieš kamerą sėdėti ( kai kuriems jų derėtų ne prieš, o kameroje pasėdėti), kaip jie neturi gėdos visokiausias nesąmones visuomenei pliurpti?
Tad iš kur tas Lietuvos įvaizdis atsiras, jei ant mėšlinų šakių keliame į aukštybes angažuotus mulkius, turinčius šlamančiųjų, ryšių ar kitų pseudovertybių, bet neturinčių jokių principų, tikslų, vizijų, planų ar elementaraus suvokimo apie valstybę, įstatymą, politinį padorumą etc.? Mulkius, laikančius save protingesniais už kitus likusius valstybės piliečius dėl to, kad būdami bestuburiais beprincipiais pirmuonimis, vedamais instinktų patenkinti kūno poreikius ginantis nuo alkio ,šalčio ir skausmo, šie veikėjai sugebėjo „prisitrinti“ prie reikiamos partijos, reikiamo lyderio, reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku? Paklauskite tūlo kandidato į Europarlamentą – ką jis konkrečiai ir asmeniškai siekia nuveikti Europarlamente? Konkrečiai ir asmeniškai. Ir tuomet paklausykite jo trelių, jo suokimo, jo mikčiojimo, jo kalbos vingių po Europos Sąjungos institucines džiungles, apie kurių buvimą pretenduojantysis girdėjo viena ausele partijos susirinkime. Pirmyn į Eurorinkimus ! Į šviesią ateitį !
Ar Europarlamentui reikia patrankų mėsos? Reikia, galbūt. Nesvarbu. Reikia-nereikia. Jos bus. Kodėl taip teigiu? Paprasčiausias, nors ir nenuoseklus, pakankamai paviršutiniškas Lietuvos politinio gyvenimo stebėjimas leidžia daryti tokią išvadą. Tokiai išvadai padaryti pakaktų ir pernykščių Seimo rinkimų. Nepamiršome, kokiais principais buvo renkami į Seimą kad ir tos pačios Tautos prisikėlimo partijos kandidatai. Tie patys principai, manau, didele dalimi lėmė ir Prezidento rinkimų rezultatus. Šiuo atveju-nesvarbu, kas buvo išrinktas, bet svarbu – kodėl. Jei atmesime kitą faktorių – tai, kad nebuvo kandidatų šiuose rinkimuose. Taigi – rinkimų rezultatus lemia nepagrįsti lūkesčiai ir paprasčiausios emocijos. Emocijos didesnę įtaką rinkimuose daro tuomet, kai balsuojama prieš egzistuojančią valdžią. Tai jau tūkstantį kartų kartoti teiginiai, visi tai supranta, visi tai žino, bet-paradoksas-daugybė visų žinančių atiduoda savo balsą vedini emocijų ir tik emocijų. Išrinkime klounus-šoumenus, va tada skaniai pasijuoksime, kai Seimas taps popso industrijos padaliniu ! Atkeršysime blogam Seimui ! O rezultate iš rinkėjų juokiasi to paties Seimo nariai, parodydami benderišką išmonę-šimtą keturis receptus, kaip pasisavinti Seimo nario veiklai skiriamas nemažas ( vidutinio statistinio rinkėjo kišenei) sumeles.
Juokiasi ir kitokiais, labiau rafinuotesniais būdais – priimdami neskaitytus pačių įstatymus, teikdami nieko bendro su realiu gyvenimu neturinčius įstatymų projektus, kalbėdami nieko bendro su realiu gyvenimu neturinčus ir patiems nevisiškai suprantamus siurrealistinius niekus, atidarydami žindyklas Seime ir tai ištrimituodami žiniasklaidai, kaip n-tąjį pasaulio stebuklą, nuomodami patalpas kažkokiame eiliniame balbieriškyje už Maskvos centre esančių patalpų nuompinigių dydžio sumas. Ir juoksis. Tol, kol į Seimą nebus renkami tokie, kurie suvoks, kas tai yra etika, kas tai yra atstovavimas tautai, kas tai yra įstatymų leidyba, pagaliau – kas tai yra sąžinė ir padorumas. Emocijos-blogas patarėjas darant bet ką. Ne veltui etnografinėje literatūroje siūloma septynis kartus pamatuoti, o aštuntą-pjauti, arba prieš pasakant ką nors supykus, septynis kartus apsukti liežuvį burnoje. Tie patys principai taikytini ir rinkimuose.
Kita negatyvioji apsisprendimą lemianti dalis–nepagrįsti lūkesčiai, sąlygoti nežinojimo ir nesidomėjimo tuo, kas tai yra ta institucija, į kurią renkame atstovą. Nesugebėjimo pasidomėti, tingėjimo, nepagrįsto pasitikėjimo kaimyne ar bendradarbiu, kuris žaibiškai ir labai detaliai išaiškino apie Seimo, Prezidento ar savivaldybės galias ir kompetenciją, ar tiesiog nesidomėjimo niekuo, kas nesurišta su kasdienine buitimi : maistu, drabužiais, darbu, alkoholiu, seksu, automobiliu, buitine technika, krepšinio varžybomis, šašlykais, sodyba prie ežero arba iš bėdos- prie paties iškastos kūdros, žmonos nuotaika, vaiko pažymiu, kaimyno naujai pirkto seno automobilio galingumu, etatų mažinimu, atlyginimo vėlavimu, nemokamų atostogų dėliojimu, bedarbystės lygiu-matuojant prie Darbo biržos stovinčių automobilių eilės ilgį dideliais žingsniais-, ir kitais egzistenciniais pakankamai nesunkiai išvardijamais dalykais. Pasikartosiu – ne taip skaudu mums dėl to, kad taip vadinami paprasti žmones daug ko nesuvokia. Praeis keli dešimtmečiai – suvoks. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių jie patys sau atitolina tą suvokimą. Bet ir tai ne didžiausia bėda. Didesnė bėda tame, kad tokiu suvokimu jie stabdo Lietuvos politinės civilizacijos procesą. Paklausite-kaip ? Rinkdama atstovauti tautą tuos asmenis, kurie neturėtų ir negalėtų būti renkami. Ir sudarydami galingą ir visaapimančią iliuziją, kad taip ir turi būti ! Na, gal ne visai taip, bet panašiai. Be to, tokia padėtis labai patogi augti ir daugintis daugybei nepagrįstų, nepaaiškinamų ir nepriimtinų suvokimo apie valstybę klišių ir stereotipų. Va kad ir tokių : politika – nešvarus ir gėdingas reikalas. Politinis melas –priimtinas ir pateisinamas savaime suprantamas politinio gyvenimo komponentas.
Balsavimas-piliečio konstitucinė pareiga. Naujas Prezidentas pakels man atlyginimą ir pakeis Seimą, Vyriausybę, savivaldybės merą, seniūno pavaduotoją, man neįtikusį plytelių klojėją, kaimynės šunį ( į mažesnį ir tylesnį, geriau – į katiną), kaimyno žmoną ( į senesnę ir apkūnesnę), televizijos programą ir kainas maksimose, norfose, rimi ir iki ( pastebite, kaip nesunku išvardinti visą Prekybą Lietuvoje?). Visi valdžioje-vagys. Visi valdininkai nekompetentingi-visus atleisti. Europarlamentarui taikomas reikalavimas mokėti anglų kalbą. Konstituciją galima labai lengvai ir paprastai pakeisti, kad Prezidentas savo dekretais galėtų iki Joninių išvesti iš krizės visą tautą. Leo LT bus panakinta apie kitos savaitės vidurį. Ignalinos AE nesustabdysime. Panaikinus Leo, elektra kainuos 5 kartus pigiau, nei Briuselyje. Visi, kas neleidžia elgtis taip, kaip diktuoja kažkur dūšios gilumoje plevenanti superliberali laisvės nuojauta, yra valdininkai-biurokratai, trukdantys progresui- luditai. Jie blogi, nes jų atlyginimai milžiniški, ir jie nieko neveikia. Atėjus krizei, reikia šlubo vokiečio, arba Lietuvos dalios ( kas iš esmės daugelio mano pažįstamų asmenų suvokimu yra tas pats). Na, ir dar daugybė daugybė kasdien girdimo šlamštelio, pradedant vėmimą keliančiu “dutūkstantis” iš aukščiausių valstybės pareigūnų burnyčių, baigiant net nežinau kuo – sąrašas esamomis aplinkybėmis negali būti baigtinis.
Galite prieštarauti ir ginčytis, bet jau ilgokai Lietuvos politiniame gyvenime neįvyko nieko naujo ar bent netikėto po to, kai buvo išrinktas Seimas su visais to padariniais. Prezidento rinkimai – tai pagalys degtindario rankoje, kuriuo jau tuoj tuoj ( po inauguracijos) bus pamaišytas nuo praėjusių Seimo rinkimų pradėjęs naujai rūgti Lietuvos politinio gyvenimo raugas.
Išskyrus, žinoma, krizę. Krizė plevena. Perkrikštyta į jau spėjusį tapti nuvalkiotu “sunkmetį”, krizė už mūsų langų, mūsų piniginėse, mūsų mintyse ir planuose, mūsų košmaruose, mūsų pirkinių krepšeliuose, mūsų kasdieniniuose juokeliuose ir anekdotuose, mūsų galvose ir širdyse, mūsų žvilgsniuose, skrandžiuose, laisvalaikyje, buityje, dvasioje. Visur. Mes, nežiūrint stoto, pasaulėžiūros ir padėties socialinėje hierarchijoje, kaip vaikai, susidūrę su nenusakomu pavojumi, laukiame, kad mus apgintų ir nuramintų, paguostų ir padrąsintų. Kas kaip mylinti motina gali paguosti savo valstybės piliečius? Sava vyriausybė. Kokius paguodos žodžius girdime iš vyriausybės ? Ogi jokių. Girdime tik : kokia bloga ir nekompetentinga buvo praėjusi vyriausybė, dėl kurios kaltės ir jaučiame didžiausius krizės padarinius; kokia gera dabartinė vyriausybė su išskirtiniu finansų genijumi Finansų ministro kėdėje – kaip vykdomą finansų politiką giria Europos ekspertai ir pseudoekspertai; sunkmetis dar net neprasidėjo – dar tik žiedeliai – uogelės netruks pasirodyti-drebėkite,priešai ,o ir savi taip pat-kad priešai labiau išsigąstų; apšiltinsime jūsų daugiabučius jums nežinant ( prisimenate – “Aš mylėjau tave, tau nežinant…”) ir tai išves mus iš krizės; reikia veržtis diržus. Štai ką aš kasdien girdžiu iš jau pusmetį dirbančios savo valstybės vyriausybės.
Visos šios lengvai išmokstamos frazės, mano nuomone, visiškai nėra tos, kurių laukia ir kurių tikisi tauta. Gerai, sutinku – vyriausybė ne guodėja, tai daryti teisiškai ji neįpareigota. Tarkime, kad vyriausybė nesupranta ir to, kad nuramindama piliečius ir neskleisdama panikos ten, kur ir taip yra,kas ją skleidžia, vyriausybė parodytų tai, kad jai rūpi ne vien biudžeto surinkimas, o ir kai kurie kiti, žinoma, mažiau reikšmingi dalykai – žmonių egzistencija, ekonomika,kultūra, savivalda, švietimas, gydymas, pagaliau – psichologinė atmosfera valstybėje, kiekvienoje atskiroje organizacijoje, šeimoje, galvoje. Nebepretenduoju jau senokai į tai, kad žmonėms būtų atskleistas tas garsusis krizės įveikimo planas, apie kurį, kaip ir apie sniego žmogų, visi yra girdėję, bet niekas nėra matęs ( nebent vienetai…). Bet bent kokį planą ar bent kokią viziją gi parodykite ! Apart tiek pasakytų politine kalba ( sinonimas-bereikšmių) frazių, prisėskite trumpam ir paprašykite savo atstovo spaudai sukurpti trumpą paguodžiančią ir nuraminančią mus, eilinius mokesčių mokėtojus, eilinius rinkėjus, kalbą. Garantuoju – žiniasklaida ištrimituotų šią kalbelę kaip didžiulius pokyčius vyriausybės politikoje, o valdančioji koalicija pasikeltų savo reitingus prieš eilinius Europarlamento rinkimus. Gal tuomet ir man kiltų noras žodį Vyriausybė rašyti didžiaja raide…
Taigi-nieko naujo Lietuvoje. O tai, kad Prezidento rinkimus laimėjo Grybauskaitė, o Euroviziją prakišo Saša Songas – irgi nieko naujo. Nieko netikėto. Nieko gero, bet nieko ir blogesnio. Gyvename stabiliai blogai. Tiesa-vyriausybė žada, kad gyvensime dar blogiau, tačiau mes ir patys jau tai įsikalėme į galvas. Tik laukiame kaip religinio stebuklo to smūgio, kai savo grakščiuoju raumeniu ( jis yra ant užpakalio, populiariai šnekant) pajusime tą išsvajotą dugną po ilgo ekonominio kritimo nežinia kur. Ilgai laukėme Seimo rinkimų, kaip maži vaikeliai tikėdamiesi GEROS valdžios, kuri apgins nuo buvusios BLOGOS valdžios , į kalėjimus sukiš visus vogusius bei vagiančius blogiečius valdžioje, neleis mūsų skriausti ir gelbės mus nuo pikto… Sulaukėme. Išrinkome. Džiaugiamės ? Gal būt kas nors – na, bent patys išrinktieji ir jų artimieji gal. Per pusmetį mums jau norėtųsi GERO Prezidento, kuris ateitų ir apgintų mus nuo BLOGO Seimo ir blogos vyriausybės. Gerą Prezidentę jau turime… Ir apginti lyg žada? Stebėsiu šį gynimo procesą, ypač domins valstybės valdymas dekretais…
O gal reikėtų pabandyti patikėti tuo, kad nėra nei geros nei blogos demokratinės valdžios. Valdžios paskirtis nėra gerinti gyvenimą man, tau ar jam,jai. Valdžios paskirtis yra sudaryti sąlygas gerinti savo gyvenimą mums visiems. Patiems. Teisingai, teisėtai, sąžiningai, pagal sugebėjimus, pagal įstatymo reikalavimus. Valdžios paskirtis yra vykdyti teisingumą, siekti valstybės ir jos piliečių klestėjimo, saugoti suverenitetą, kalbą, kultūrą, ir dar daug daug ką daryti. Suvokiant, kokia yra vienos ar kitos valdžios institucijos paskirtis, derėtų suvokti ir tai – kas gali atstovauti tave toje valdžios institucijoje – ar garsiai populistines frazes bemėtantis tuščias politikierius-karjeristas, ar to savo darbais ir gyvenimu nusipelnęs žmogus. Nesvarbu, kokioje jis partijoje būtų. Ir nesvarbu – moka jis anglų kalbą ar nemoka. Svarbu – kad turėtų ką pasakyti lietuvių kalba.
Šiuo savo rašiniu jokiu būdu nenorėjau nieko įžeisti ar sumenkinti. Taip pat ir nuoširdžiai ir sąžiningai Lietuvai dirbančių politikų, o taip pat – bet kokio Lietuvoje gyvenančio vyro ar moters. Rašant šį straipsnelį nenukentėjo joks gyvūnas… Protingų ir apgalvotų Europarlamento rinkimų !
R.J.
