Gyvenimas susietas su Muzikos mokykla

Per patį Muzikos ir Dailės mokyklų jungimą, direktorės pareigas nusprendė palikti Muzikos mokyklos direktorė Birutė Baguckienė. Ilgametė direktorė mokyklos nepalieka – ji ir toliau mokys vaikus muzikos paslapčių. Su B. Baguckiene kalbamės apie jos darbą mokykloje, mokinius.

Direktorė pasakoja, kad visas jos likimas surištas su šia mokykla. Čia ji mokėsi groti fortepijonu. 1972 metais, baigusi vidurinę mokyklą, ji tampa pirmąją Muzikos mokyklos bibliotekos vedėja. Darbo pradžia – sudėtinga. Bet jaunoji bibliotekininkė taip susitvarkė, kad tamsiam kambariuke ji iš karto rasdavo reikiamą knygą.

Vėliau sekė mokslai tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Įgijusi muzikos mokytojos specialybę, B. Baguckienė grižo dirbti į Ukmergę. Čia, Muzikos mokykloje ji pradėjo dėstyti teoriją. Taip buvo įgyvendinta vaikystės svajonė būti mokytoja.

1977 metais B. Baguckienė tapo direktoriaus pavaduotoja, 1990 – direktore. Tuo metu teisę siūlyti vadovus turėjo ir kolektyvai. Taip, įgijusi kolektyvo pasitikėjimą, ji pradeda vadovauti mokyklai.

Direktorė pasakoja, kad darbas Muzikos mokykloje suteikia daug teigiamų emocijų. Individualiai bendraujant su vaikais matai, kaip vaikas auga, bręsta, atsiskleidžia, reaguoja į gerus dalykus, grožį. Darbo rutina atsiperka vaikų pastangomis ir rezultatais.

B. Baguckienės nuomone, muzikos mokytojams mokinių rezultatus lengviau parodyti nei istorijos ar matematikos mokytojams. Vaikui grojant koncerte mokytojai ir tėvai gali pasidžiaugti rezultatais, pamatyti ko vaikas išmoko.

Nors ne visi vaikai gali koncertuoti didelėj scenoj. Tačiau kiekvieną semestrą vaikai atsiskaito mokykloje. Tada matai, kaip jie auga, tobulėja. Vaikas gal niekada nepasirodys scenoj, kalba pedagogė, bet nežinia kokį poveikį jam daro muzika. Kartais susitikus buvusį mokinį, jis pasako tiek daug dalykų, kad net negalvoji, kad jam čia buvo gera.

B. Baguckienei mokiniai dovanojo įvairių daiktų. Bet pati mieliausia dovana – mažas lapelis, ant kurio užrašyta: „Mokytoja, aš niekad jūsų neužmiršiu. Jūs geriausia visame pasaulyje mokytoja“.

B. Baguckienei pradėjus dirbti, Muzikos mokykla glaudėsi tik sename pastate. Vėliau mokyklai atidavė šalia esantį pastatą, buvusį vaikų darželį. Vėliau jis buvo privatizuotas. O naują mokyklos priestatą teko priimti jau pačiai direktoriaujant – 1990 metų gruodžio paskutinę dieną.

Svarbiausia naujame pastate tapo salė, kurioje pradėti rengti koncertai. Taip mokykla tapo klasikinės muzikos centru Ukmergėje. Jos salėje rengiami aukšto lygio klasikinės muzikos koncertai, kurie turi būrelį ištikimų lankytojų. Tačiau į kai kuriuos koncertus žiūrovų prisirenka pilna salė.

Direktorė su šypsena prisimena sovietinius metus. Mokykla tada priklausė Švietimo ministerijai. Ministerija rudenį iškeldavo uždavinį, pavyzdžiui, ateistinis auklėjimas per muziką. Ministerija taip pat nustatydavo mokinių skaičių mokykloje. Numatydavo, kad mokykloje mokytis gali 205 vaikai. 206-o jau nepriimsi.

Mokykla nuo pat jos įkūrimo augo. 1956 metais, įkūrus mokyklą, joje mokėsi 16 vaikų. Dabar vaikų padaugėjo iki beveik 380. 1977 metais mokykloje įsikūrė chorinio dainavimo skyrius. Tuo metu buvo planuojama mažinti akordeono klasę. Nes tai, neva, prastas instrumentas. Nors tuo metu mokytis groti akordeonu ateidavo patys geriausi vaikai. Direktorė apgailestauja, kad dabar šis instrumentas tapo visai nepopuliarus. O chorinio dainavimo skyriuje – jau 80 vaikų. Vėliau mokykloje pradėjo dirbti jaunas gitaros mokytojas Egidijus Petrikas. Mokykloje tai buvo naujas instrumentas, atsirado nauja specialybė.

Kalbant apie sunkmečio poveikį, B. Baguckienė pasakoja, kad vaikų sumažėjo tik Nepriklausomybės pradžioje, kada buvo blokada. Tuomet vaikai iš kaimų neturėjo kuo atvažiuoti į mokyklą. O šiandien vaikai be problemų įsigyja 2-3 tūkstančius litų kainuojančius instrumentus. Nors dalį vaikų vis tik tenka atleisti nuo mokesčio už mokslą. Direktorei kartais būna nuostabu, kad vaikas lanko mokyklą, nors šeimoje vienam žmogui tenka tik po 120 litų.

Kalbant apie maloniausias akimirkas B. Baguckienė mini, kad maloniausia būna, kai buvęs mokinys, atvažiuoja po 10-20 metų, su meile mokyklai ir muzikai. Sunkiausia, mini pedagogė, buvo išsikovoti vietą darbe. „Norint tai pasiekti, tenka suvalgyti daug gyvenimo druskos“ – sako B. Baguckienė. Buvo sunku tapus pavaduotoja, vėliau – direktore. Nes direktore B. Baguckienė dirbo be pavaduotojo, todėl daug laiko teko skirti dokumentacijos tvarkymui. Taip pat reikėjo pasiekti, kad tave vertintų kolegos, nors metai dirbant direktoriaus pavaduotoja buvo patys gražiausi.

Sukurti kolektyvą ir suburti jį darbui nėra paprasta. Todėl, pasitraukdama iš direktorės pareigų, B. Baguckienė tikisi, kad kolektyvas nesubyrės. Ir ji pati pasiryžusi tęsti pedagogės darbą.