1977 m. Maskvoje vyko 11-oji Tarptautinės muziejų tarybos konferencija, kurioje buvo nuspręsta minėti Tarptautinę muziejų dieną. Nuo 1978 m. ši šventė gegužės 18 d. minima 150 šalių. Šia proga aplankėme Ukmergės kraštotyros muziejų ir jo kolektyvą.
Muziejaus istorija
Pirmasis muziejaus kūrimosi etapas vyko 1933 – 1939 m. Tada labiausiai pasidarbavo Ukmergės gimnazijos mokytojai bei gimnazistai skautai. Jų pastangomis buvo įkurtas būsimo skautų muziejaus komitetas.
Antrasis muziejau kūrimosi etapas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai Ukmergės mokytojų seminarijoje pradėjo dirbti aktyvus kraštotyrininkas V. Čižiūnas. 1940 m. kovo 15 d. jis sušaukė „Rytų Lietuvos kraštotyros draugijos“ steigiamąjį susirinkimą, kurio metu buvo patvirtinti veiklos įstatai.
Šių įstatų pagrindinis tikslas buvo „pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą“. Svarbiausia priemone šiam tikslui pasiekti buvo vietos muziejaus organizavimas. Buvo domimasi kitų Lietuvos muziejų tvarkymosi, etnografinės medžiagos rinkimo metodikomis, rūpinamasi muziejaus įsteigimo lėšomis.
1933 m. balandžio 2 d. buvo atidarytas „Ukmergės skautų muziejus“. Atidarymo iškilmių metu buvo išreikšta viltis, kad „skautų muziejus bus pradžia didžiulio miesto muziejaus“. Prie atsidariusio skautų muziejaus tuojau pat buvo prijungtas jau veikęs apskrities mokytojų pedagoginis muziejus su savo pinigų ir akmenų kolekcijomis. Visi skautų muziejaus eksponatai buvo surinkti Rytų Lietuvoje.
Deja, 1940 m. muziejaus įkūrimą sustabdė prasidėjusi Lietuvos okupacija.
Oficialiai Ukmergės kraštotyros muziejus buvo atidarytas 1944 m. gegužės 6 d. Jo pagrindiniais įkūrėjais tapo žinomi Kauno dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, tuo metu ieškoję ramaus gyvenimo provincijoje. Tarabildos muziejų pradėjo kurti beveik nuo nulio. „Prieš šį muziejų buvo organizuota skautų ir gimnazijos muziejai, bet pradėto darbo nepatiekta platesniam visuomenės lankymui, ir laikui bėgant eksponatai žuvo. Dabartiniam muziejui buvo perduota sauja eksponatų ir tuščios vitrinos“.
P. Tarabilda įsidarbino Ukmergės mokytojų seminarijoje. Pagrindiniais pagalbininkais ir eksponatų rinkėjais tapo kolegos ir auklėtiniai.
„P. Tarabilda trumpoje apžvalgoje muziejaus atidarymo proga susirinkusiems svečiams minėjo, jog muziejus užima keturis vidutinio didumo kambarius ir turi du skyrius: meno ir istorijos. Meno skyriuje yra per 60 žymių Lietuvos dailininkų paveikslų. Istoriniame skyriuje yra tik tautodailės, spaudos, iškasenų, būtovinės medžiagos: verpstės, kryžmės, smūtkeliai, kantičkos, graždankos, numizmatika, dokumentai, senoviniai ginklai, kirvukai, senos knygos, pašto ženklai, senos fotografijos, piestos, staklės ir kt. Viso arti 3500 vienetų.
Muziejus buvo gausiai lankomas. Per pirmąsias dvi savaites po atidarymo, jis susilaukė virš dviejų tūkstančių lankytojų“.
Po 1944 m. liepos 24 d. Ukmergę užėmė Raudonoji armija. Iki 1946 m. muziejus neteko 80% eksponatų, muziejaus įkūrėjai Tarabildos buvo priversti išvykti.
Nors ir labai nukentėjęs muziejus, išliko.
Po karo muziejus buvo įsikūręs mediniame pastate, miesto centre, Kauno g., šalia dabartinio Ukmergės kultūros centro (pastatas iki šių dienų neišliko). Visi eksponatai 1946 m. tilpo į vieną kambarėlį.
Nuo 1946 iki 1956m. muziejaus vadovai nuolat keitėsi, muziejaus plėtra vystėsi lėtai, trūko lėšų tiek muziejaus veiklai, tiek darbuotojų algoms, eksponatai buvo prastai inventorinami, muziejininkams (kurių buvo vos keli) trūko kompetencijos.
Padėtis muziejuje ėmė keistis 1956-1957 m. Tuo metu moksline bendradarbe pradėjo dirbti Elena Kazėnienė (dirbo iki 2001 m.). Ji uoliai organizavo muziejaus dokumentaciją, eksponatų rinkimą, ekskursijas, paskaitas, rašė publikacijas.
Muziejus atsigauna, kai susilaukia daugiau išsilavinusių darbuotojų, pagausėja eksponatų. Muziejus rūpinasi ekspozicijų keitimu, parodų organizavimu, paskaitų vedimu.
1974-1987 m. muziejuje vyko didelės permainos. 1973 m. muziejus uždaromas, medinis jo pastatas nugriaunamas, o 1975 m. muziejus perkeliamas į dabartinį (XIX a. I p.) pastatą Kęstučio aikštėje. Tuometinės ekspozicijos chronologiškai suskirstytos laikmečiais: 1919 – 1940 m, 1940-1941 m., pokario ekspozicija, liaudies ūkio, kultūros bei švietimo ekspozicija, liaudies meno bei gamtos ekspozicijos. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sovietiniam periodui.
1977 m. naujajame muziejuje prasidėjo kapitalinis remontas. Muziejaus veikla buvo orientuota į ekspedicijas, kilnojamas parodas, paskaitas, konsultacijas. Įsteigti nauji mokslinių bendradarbių, vyr. fondų saugotojo etatai. Tuo metu muziejus turėjo 10 756 eksponatus.
Naujoji ekspozicija buvo iškilmingai atidaryta 1985 m. vasario 1 d. Ją rengė kompetentinga komisija, sudaryta iš architektų, kvalifikuotų restauratorių, mokslinių bendradarbių pagal iš anksto sukurtą ekspozicijos projektą.
Tautinio atgimimo laikotarpiu muziejaus ekspozicijos buvo tik dalinai atnaujintos: sovietinės temos panaikintos, paliekama erdvė keičiamoms parodoms. Keičiasi ir muziejininkų tyrinėjamų temų laukas: imta domėtis rezistencijos, tremties laikotarpiais, daugiau dėmesio skirta tarpukariui.
1995 m. liepos 19 d. prie muziejus prijungtas Veprių visuomeninis muziejus (įkurtas 1967 m.), tapęs Veprių filialu. 2003 m. įkuriamas Užugirio filialas.
Ekspozicijos
Ukmergės kraštotyros muziejus pristato krašto istorijos chronologiją. Ekspozicijas sudaro gamtos, archeologijos, istorijos-etnografijos, raštijos, dailės eksponatai.
Čia susipažinsite su Ukmergės piliakalniais, pilkapiais, senkapiais, „prisiliesite“ prie akmens, geležies amžiaus bendruomenių gyvensenos ypatumų, pamatysite įdomių V-XV a. radinių: mamuto iltį, ginklus, įrankius, papuošalus. Muziejuje pristatomos viduramžių kovos, Pabaisko mūšis, gvildenami istoriniai įvykiai įtakoję Ukmergės miesto atsiradimą bei vystymąsi, amatų bei verslų plėtrą. Neapsieinama ir be ginkluotų susirėmimų, sukilimų (1831 m. 1863 m.), karų temų. Daug dėmesio ekspozicijose skiriama etnografijai. Kaltiniai kryžiai, senosios medžio skulptūrėlės ir stogastulpiai, įvairūs įrankiai, indai ar kaimiškos buities rakandai bei rankų darbo tekstilė puošia Ukmergės muziejų ir pasakoja apie nagingus, išradingus bei dvasingus Ukmergės krašto žmones.
Apie miestietišką bei dvaro kultūrą pasakoja XVIII – XIX a. baldai, indai, aksesuarai, meno dirbiniai.
Muziejaus ekspozicijose pristatomas spaudos draudimo laikotarpis, slaptos mokyklos. Atpindimas Nepriklausomybės laikotarpis, prasidėjęs ir pasibaigęs su Prezidentu A. Smetona, kuris gimė ir subrendo Ukmergės rajone Užulėnio kaime. Muziejaus ekspozicijose rasime informacijos apie I-ąjį pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulką, stipriai įtakojusį 1923–1939 m. miesto visuomenės gyvenimą, miesto tarpukario pramonę, švietimą, buitį, visuomenines organizacijas.
Naujai įrengtos atskiros ekspozicijos, skirtos Ukmergės žydų bendruomenės istorijai, rezistencinėms kovoms bei tremčiai atminti.
Ekspozicijos baigiasi sovietmečio laikotarpio apžvalga bei Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu.
Ukmergės muziejuje yra keičiamų parodų galerija, kurioje eksponuojamos šiuolaikinių menininkų, tautodailininkų parodos bei parodos iš muziejaus saugomų rinkinių.
Užsukus į muziejų jus pasitiks ypač vaikų mėgstami Ukmergės apylinkių sparnuoti giesmininkai.
Norintiems pasigrožėti miesto panorama galima pakilti į senąjį gaisrinės bokštą. Kvalifilkuoti muziejaus gidai palydės jus ekskursijose po Ukmergės senamiestį ar krašto dvarus.
Vaidutė Sakolnikienė. Direktorė. Muziejuje dirba nuo 1989 metų.
– Kada ir kaip Jūs pasirinkote muziejininkės kelią? Kokius mokslus esate baigusi?
– Aš esu baigusi Vilniaus universiteto gamtos fakultetą. Kodėl pasirinkau muziejininko darbą? Nežinau, gal taip susiklostė aplinkybės. Muziejuje pradėjau dirbti 1989 metais. Ir dėl to visai nesigailiu. Muziejus tapo ne tik mano darbu, bet ir gyvenimo būdu.
– Yra įsivaizduojančių, kad muziejininko darbas – nuobodus ir monotoniškas. Kaip yra iš tikrųjų?
– Manau, kad tai netiesa, nes muziejus nėra tik saugykla. Tai yra darbas su žmonėmis, su bendruomene. Pradedant nuo darželių, mokyklų, ir baigiant pagyvenusių žmonių grupėmis. Mes – kaip trečiojo amžiaus universitetas: nuolatos dirbame su žmonėmis, ir ne tik per edukacines programas. Mes vedame paskaitas, pažintines ekskursijas. Šis darbas yra judantis.
– Ar Jums pačiai patinka lankytis muziejuose?
– Taip. Visada aplankau muziejus ir bažnyčias visur, kur benuvažiuočiau.
– Koks Lietuvos ir pasaulio muziejus Jums yra palikęs neišdildomą įspūdį?
– Didžiausia įspūdį man paliko Nyderlandų muziejai. Per praktines stažuotes teko aplankyti beveik visas Europos šalis. Aukščiausias muziejininkystės lygis yra Švedijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. Bet Lietuvos muziejai savo ekspozicijų kokybe nė kiek neatsilieka nuo Europos šalių. Aišku, mes atsiliekame technine prasme, didžiojoje dalyje mūsų pastatų nėra specialios šildymo, vėdinimo sistemos, reikalingos eksponatų apsaugai. Dauga pastatų – nepritaikyti muziejams. Iš Lietuvos muziejų išskirčiau Kernavę, Tiškevičių rūmus.
– Kas Jūsų darbe Jums yra mieliausia?
– Žmonės su kuriais dirbu.
– Kokie yra vertingiausi Ukmergės kraštotyros muziejaus eksponatai istorine, kultūrine, paveldo prasme?
– Visi eksponatai yra vienaip ar kitaip vertingi. Kurio nors vieno mes išskirti negalime. Nuo šių metų pradžios šalies mastu yra sukurta eksponatų įkainojimo metodika, pagal kurią įkainuojame eksponatus. Anksčiau, pavyzdžiui, jei eksponatą mums dovanodavo, tai mes jį įkainodavome vienu litu. Bet net ir su naująja metodika ganėtinai sunku įvertinti eksponatų istorinę vertę.
– Koks eksponatas yra brangiausias?
– Įvardyti kainos mes negalime dėl eksponatų saugumo. Tačiau mūsų muziejus nėra turtingas: čia nėra aukso dirbinių, kaip pavyzdžiui Stoholmo muziejuje, kur yra visa aukso kolekcija.
– Ar yra buvę atvejų, kai iš muziejaus buvo bandoma ką nors pavogti?
– Yra. Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų buvo bandoma iš muziejaus pavogti stačiatikių tikėjimo relikviją, Šv. Mikalojaus kauliuką. Tuomet vagys, dengdami veidus kaukėmis, tik prasidėjus darbo dienai, įsiveržė į muziejų ir prižiūrėtojai papurškė dujų. Po to liepė atidaryti vitriną, kurioje buvo eksponuojama ši relikvija. Tačiau moteris nepasimetė ir plėšikams pareiškė, kad vitrinai atidaryti reikia specialaus rakto. Taip jai pavyko pasprukti iš muziejaus patalpų. Išbėgusi į gatvę moteris ėmėsi šauktis pagalbos. Tad plėšikai liko nieko nepešę.
– Kiek vidutiniškai žmonių per dieną apsilanko muziejuje?
– Kiek per dieną – pasakyti labai sunku. Specialiai neskaičiuojame. Per metus Ukmergės muziejų ir jo filialus aplanko apie 11 tūkst. lankytojų. Būna ir „tuščių“ dienų, o būna, kad vos spėjame suktis. Daugiausia lankytojų sulaukiame per šventes. Išskirtiniai renginiai, kurie į muziejų sutraukia lankytojus – tai Smetoninės ir Ukmergės miesto šventė.
– Ar ukmergiškiai apskritai rodo susidomėjimą savo krašto praeitimi?
– Aš manau, kad taip. Rajono mokyklose yra įvesta programa, vadinama krašto pažinimo pamokomis. Ir, kaip jau minėjau, mes savo lankytojus ugdome nuo vaikų darželio.
– Ko palinkėtumėte kolegoms muziejų dienos proga?
– Savo kolegomss linkiu sveikatos bei asmeninės laimės. Ir, aišku, kad mūsų darbas ir muziejaus prestižas mums būtų labai svarbus. Taip pat – kad nestokotų idėjų, noro dirbti ir minčių. O visiems muziejininkams linkiu tikslo kelti muziejaus prestižą ir turėti būrį rėmėjų bei bendraminčių savo bendruomenėje, kuri mus gerbtų ir mylėtų.
Vladas Kovarskas Ukmergės muziejaus direktoriaus pavaduotojas. Muziejuje dirba nuo 2014 metų.
– Kada ketinate kraustytis į renovuojamas buvusio „Draugystės“ kino teatro patalpas?
– Į šiuo metų renovuojamas patalpas idealiausiu atveju planuojame kraustytis 2016 m. pabaigoje. Kaip bus iš tiesų, priklausys nuo šalies vyriausybės skiriamų lėšų. Dabar lenkiame projekte numatytą grafiką. Naujajame pastate bus atnaujinta ir muziejaus ekspozicija. Šiuo metu visi ties tuo ir dirbame. Tačiau, nors išoriškai renovuojamas pastatas ir atrodo didesnis, plotas, skirtas ekspozicijoms, iš tiesų sumažės. Visa buvusio kino teatro fojė bus skirta ne muziejui, o atliks miesto rotušės funkcijas.
Regina Pulkauninkaitė. Muziejininkė. Muziejuje dirba nuo 1982 m.
– Kokiais būdais eksponatai patenka į muziejų? Gal prisimintumėte kokį nors įdomų, išskirtinį atvejį?
– Eksponatai į muziejų patenka įvairiausiais būdais, bet dažniausiai juos atneša patys žmonės. Kai tik pradėjau dirbti, organizavome eksponatų rinkimą patys. Visi muziejaus darbuotojai pasiskirstėme po miesto gatves ir ėjome iš vieno namo į kitą klausdami, gal žmonės ką nors turi vertingo. Viename iš namų radome LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ordiną. Tokio radinio tuomet tikrai nesitikėjome. Daug eksponatų mums yra atnešusi žinoma tautodailininkė Nelė Marazienė. Jos namuose buvo saugomi gana vertingi tarpukario Ukmergės miestiečių daiktai.
Kristina Darulienė. Vyr. rinkinių saugotoja. Muziejuje dirba nuo 2008 metų.
– Ar visi turimi eksponatai yra išdėstyti ekspozicijose?
– Muziejaus salėse yra išdėstyta tikriausiai mažiau nei 10 proc. iš turimų 40 tūkst. eksponatų. Tačiau muziejus 4-5 kartus per metus organizuoja parodas, kurios yra suformuotos iš mūsų saugyklų. Taip pat mes bendradarbiaujame su kitais šalies muziejais. Rengdami temines parodas, skoliname arba skolinamės eksponatus. Kai gauname naują eksponatą, jį vertina rinkinių komisija, kuri nustato istorinę ir kultūrinę eksponato vertę. Jei jis pripažįstamas tinkamu mūsų muziejui, tuomet atliekama pirminė daikto apsaugos prevencija. Po to jie supakuojami, numeruojami.
Kęstutis Žentelis. Veprių skyriaus vedėjas. Muziejuje dirba nuo 1999 metų.
– Veprių krašto muziejau situacija kiek kitokia. Mano tėtis Jonas Žentelis, kai sovietai naikino vienkiemius ir visi priverstinai buvo perkeliami į gyvenvietes, rinko daiktus, kurie buvo naudojami tais laikais – nes jie būtų buvę sunaikinti. Jis juos rinko ir kaupė. 1967 metais buvo įkurtas Veprių muziejus. Svarbiausia tai, kad šiandieną mes matome tą praeitį ir galime palyginti padargus, įrankius, ir buityje naudotus daiktus. Kadangi Veprių muziejus neturi patalpų fondams laikyti, tad lankytojai mato visus eksponatus. 1995 metais tėtis visą surinktą ekspoziciją padovanojo Ukmergės muziejui.
Daiva Misiukienė. Užugirio skyriaus muziejininkė. Muziejuje dirba nuo 2008 metų.
– Užugirio muziejuje yra apie 3700 eksponatų, susijusių su šiuo kraštu. Dabar prie Užugirio muziejaus prijungtas ir rekonstruotas A. Smetonos dvaras, taip pat renovuotas edukacinis centras. Jame veikia duonos ir šakočių kepimo bei smetoniškų valgių edukacinė programa. Taip pat planuojame įrengti tarpukario klasę su tam laikmečiui būdingais daiktais. Sutvarkius A. Smetonos dvarą, pas mus gerokai padaugėjo lankytojų iš visos šalies ir net iš užsienio, jie užsisako ir kitas teikiamas paslaugas. Beveik visus eksponatus mums dovanojo buvusios Užugirio mokyklos mokytoja Regina Šviežikienė, kuri juos rinko ir kaupė daugelį metų.
Unė Jonaitytė, Albinas Juknys
Žurnalo 
medžiaga
