Aiškėja, jog beveik dešimtmetį Algirdo Kopūsto ir kitų Ukmergės tarybą valdžiusių politikos „verslininkų“ kovos prieš šilumos ūkio nuomininką tebuvo sėkmingai suplanuota ir įgyvendinta rinkimų į savivaldybės tarybą kampanija. Būtent 2010-aisiais kulminaciją pasiekęs konfliktas leido išsaugoti taryboje valdžią pasitikėjimą praradusiems asmenims, o taryboje įsitaisiusiems „verslininkams“ papildyti savo įmonių kišenes.
1997 metais Holivude sukurtas puikus politinės satyros meninis filmas „Uodega vizgina šunį“. Dastinas Hofmanas ir Robertas De Niro sukūrė puikų duetą, kai nevykusiam politikui į pagalbą ateina politinių manipuliacijų meistras ir, pasinaudodamas televizija, savo užsakovą vaizduoja sėkmingo mažo karo „kažkurioje Balkanų šalyje“ lyderiu.
Tačiau nagrinėjant Ukmergės šilumos ūkio istoriją paralelės tarp šio filmo siužeto ir mūsų rajono kasdienybės kyla pačios. Ir 2006-aisiais, ir 2010-aisiais senoji valstiečių ir socialdemokratų gvardija jautė į nugarą šnopuojančius politikos konkurentus, kuriems pabodo kolūkio pirmininkų lygio nepranokstantis ir jokių ambicijų neturintis Algirdo Kopūsto komandos valdymas.
Prasti rinkimų į Seimą rezultatai privertė keisti taktiką
Valstiečių partijos Ukmergės rajono lyderiu A. Kopūstas tapo 2004 metų vasarą netikėtai mirus ankstesnei valstiečių vadovei ir rajono merei Janinai Akstinavičienei. Tų pačių metų rudenį vykę rinkimai į Seimą valstiečiams turėjo būti nemažas šokas, nes paaiškėjo, kad per ketverius metus partija prarado apie ketvirtadalį rinkėjų – daugiamandatėje apygardoje iš 1446 balsų surinkta net 352 balsais (24,3%) mažiau.
Visuomenė, matyt, jau niekada nesužinos, ar „kova dėl kainos už šildymą“ buvo partijos centrinės būstinės idėja, ar sugeneruota kartu su ilgamečiu tarybos nariu ir vienu iš rajono šilumos ūkį kontroliavusių UAB „Izobara“ savininkų Juozu Armanavičiumi. Tačiau faktas, jog būtent po 2004 m. Seimo rinkimų trintis tarp naujojo mero ir šilumos ūkio nuomininkų itin paaštrėjo. Būtent 2005-2006 prasidėjo biurokratinės kliūtys savivaldybės taryboje, atmetinėjami šilumos ūkio pertvarkos siūlymai.
Valstiečiai visa tai darė ne vieni – kartu dirbo į rajono tarybą išrinkti socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos (socialliberalų) atstovai. Tačiau būtent valstiečiai išsiskyrė agresyvia politine kampanija, kurioje pagrindiniai akcentai dėlioti būtent auginant priešpriešą su privačia šilumos ūkį nuomojusia bendrove.
Nors 2007-ųjų vasario rinkimų rezultatai pagrindiniams koalicijos partneriams buvo išties geri (trijų partijų bendras mandatų skaičius ūgtelėjo nuo 11 iki 14). Savo vietą naujoje koalicijoje, tiesa, neformaliai, rado ir senieji rajono liberalai, vedami jau minėto UAB „Izobara“ savininko, turėjusio daugybę asmeninių interesų priimant esminius šilumos ūkio ateities sprendimus. Kaip tuomet viešai teigė jo kolega liberalas Regimantas Baravykas, rajono valdžia gali paaiškėti tik paskutinę naktį prieš rajono tarybos posėdį. Todėl nieko nenustebino, jog susidarė itin tvirta net 19 balsų (iš 25) politikų grupė, leidusi imtis ryžtingų ir radikalių sprendimų. Kadangi balsavimas dėl mero kandidatūros buvo slaptas, galima tik spėlioti, kaip kas balsavo.
Paskutinis skambutis
Ir santykinė sėkmė 2007-aisiais, ir vėl itin prasti 2008-ųjų rinkimų į Seimą rezultatai (ir taip mažas rajono balsų kraitis per 4 metus sumenko dar pusšimčiu balsų) vertė rajono valstiečius ruoštis rimtam karui.
Būtent 2009-aisiais A. Kopūstas ir pradėjo ruošti dokumentus bei planuoti aktyvius veiksmus prieš šilumos ūkio nuomininką. Tiksli data nežinoma, tačiau spėjama, jog tų metų vasarą tuometinis Ukmergės meras ieškojo ir rado kelią pas kaimynus Latvijoje – Rezeknės mieste, kuris pagarsėjo, jog dar 2008 metais nutraukė šilumos tinklų nuomos sutartį su šilumos ūkio nuomininkais, turinčiais tuos pačius akcininkus, kaip ir Ukmergės atveju. Tiesa, latviams sekėsi prasčiau – dėl tarptautinių investicijų sutarties pažeidimo 2012 metais Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimų centre Vašingtone dėl to pradėta arbitražo byla.
Brangstančios dujos sudarė sąlygas ieškoti bendrininkų ir Lietuvoje – į kovą prieš šilumos ūkio nuomininką bandyta apjungti ir kitų rajonų, kuriuose veikė nuomininkas, vadovus. Pagal A.Kopūsto scenarijų į vieną gretą šalia Ukmergės turėjo stoti Akmenės, Prienų, Trakų vadovai, tačiau įsigilinę į situaciją, visi jie pasinaudojo tik proga viešai populistiškai pakalbėti.
Valstiečių rinkimų kampanijos marionetėmis tapo ir koalicijos partneriai
Paruošusi teisinius argumentus ir išnagrinėjusi galimus ginčo scenarijus rajono taryba viešą karą paskelbė 2010-ųjų balandį, kai nusprendė nutraukti sutartį su šilumos ūkio nuomininku, o vėliau paskelbė rajone ekstremalią situaciją.
Lemtingojo tarybos posėdžio metu nuomininkų advokatas S.Aviža pareiškė, kad jie nebuvo informuoti apie savivaldybės neva rastus esminius sutarties pažeidimus, ir prašė duoti laiko pasiruošti atsakymams bei tuomet išklausyti antrąją pusę. Tačiau panašu, jog taryba jau buvo apsisprendusi, meras viešai advokatą apkaltino melu ir nutraukė bekalbantį tribūnoje. Nuo balsavimo procedūros nusišalino du politikos „verslininkai“ – Naujosios sąjungos deleguotas Valdas Petronis ir liberalcentristas J. Armanavičius. Jų valdomoms įmonėms „šypsojosi sėkmė“ dalyvaujant konkursuose renovuoti miesto šilumos trasas. Už tai, kad nuomos sutartis būtų nutraukta, balsavo visi „valstiečiai“: A.Kopūstas, Elena Mirinavičienė, Vladislovas Spruogis, Valentinas Genys, Danutė Užkurėlytė, Rimvydas Civilka, Zofija Belickienė, bei vicemero pareigas tuomet ėjęs socialdemokratas Grigorijus Malčanovas. To, matyt, dar nesuvokdami, jų marionetėmis tapo konservatorius Evaldas Čirba, socialdemokratai Arūnas Dudėnas, Arūnas Jasaitis, Kazys Grybauskas, „darbiečiai“ Kazys Cesevičius, Angelė Jokubynienė ir naujasąjungietis Gintaras Plevokas.
Prieš balsavo tik liberalcentristai – Regimantas Baravykas ir Romas Pivoras. Tuo metu „tvarkiečiai“ Regina Kaupienė, Aleksandras Bulgarauskas, konservatoriai Antanas Dambrauskas ir Andrius Kalesnikas neužpildė biuletenių, o iš viso lemiamame posėdyje nedalyvavo konservatorius Juozas Galiauskas ir „darbietis“ Jonas Levulis.
Beveik pusę metų (iki pat šildymo sezono pradžios) vyko aktyvi kova, kas kontroliuos šilumos ūkio įrangą. Su permaininga teisine sėkme rajono administracijai ir merui pavyko ne tiek perimti visą ūkį, kiek pasinaudoti šia kova ir tapti „paprasto rajono žmogaus gynėju“ – reguliariai vyko įvairūs mitingai, susirinkimai, gyventojai aktyviai stebėjo situaciją ne tik miesto gatvėse, bet net ir per nacionalinių televizijų transliacijas.
Todėl nieko nenustebino, jog valstiečiai prieš rinkimus ištraukė jau išbandytus argumentus – rajono interesų gynybą, sudėtingą kovą prieš neva vartotojus apiplėšinėjančius šilumos ūkio nuomininkus.
Kaip ir kiekvienam karui, šiam buvo atseikėta šimtai tūkstančių litų savivaldybės valdomų visų rajono (net ir neturinčių nieko bendra su centralizuotu šilumos tiekimu) gyventojų lėšų. Dabar jau niekas neatseks, kiek iš tuo metų padarytų išlaidų buvo reali rajono interesų gynyba, o kiek tiesiog paslėpta valstiečių partijos reklama.
Patikėjusių pažadais – mažiau
Tačiau koks turėjo būti rajono mero nustebimas, kai po 2011 metų rinkimų paaiškėjo, kad net ir savivaldos rinkimuose valstiečiai praranda savo rėmėjus – pagal gautų balsų skaičių valstiečių partija grįžo beveik į 2000 metų lygį. Tiesa, dėl šiek tiek pasikeitusios rinkimų matematikos mandatų dalybose valstiečiai sugebėjo išlaikyti turėtą mandatų kraitį.
Tačiau tų 7 mandatų neužteko, kuo rajono spaudoje viešai piktinosi Algirdas Kopūstas: „Kartu su Lietuvos socialdemokratų partija, Darbo partija, tuometine Naująja sąjunga (socialliberalais), Partija Tvarka ir teisingumas bei nepriklausomu tarybos nariu pasirašėme pasitikėjimo ir bendrų darbų susitarimą. Tačiau įvykdyti susitarimo nepavyko – ne dėl idėjų nesuderinamumo, o dėl ambicijų dėl valdžios.“
Kad gerą draugą nelaimėje pažinsi, vėl patvirtino tie patys liberalcentristai – J. Armanavičius, R. Baravykas ir Sigitas Masiulionis. Nepritapę nei valstiečių, nei socialdemokratų koalicijose, jie liko su „auksiniais balsais“, nulėmusiais mero postą. O jį trapia 1 balso persvara gavo tas pats pagrindinis karo dėl šilumos ūkio herojus. Kokią naudą iš to gavo J. Armanavičiaus valdoma „Izobara“ – jau esame detaliai išnagrinėję ankstesnėse tyrimo dalyse.
Savo garbe susirūpinę politikai suskubo perimti valdžią
Porą metų besitęsusi ekstremali situacija dirgino ne tik rajono gyventojus, bet ir savo ateitimi ir reputacija besirūpinančius rajono politikus. Būtent todėl 2013-ųjų pavasarį, atrodytų, mirtini politiniai priešininkai – socialdemokratai, konservatoriai ir darbiečiai sudarė savotišką vaivorykštės koaliciją, o miesto meru išrinko tuomet dar nepartinį tarybos narį Vydą Paknį.
Už Vydo Paknio (pirmas iš dešinės) nugaros tebesivelka „Izobaros“ šešėlis, o „Komfortos“ našta tampa rajono gyventojams nenaudingų sprendimų priežastimi.
Žinoma, daugiau žinantys ir humoro jausmo nepraradę ukmergiškiai iš karto skeptiškai padėtį įvertino kaip gražią rokiruotę, skirtą masėms. Viešai žinoma, jog bent penkerius metus nuo 2000-ųjų naujasis meras dirbo toje pačioje „Izobaroje“, įvaldęs visus šios bendrovės veiklos metodus ir suvokia jos įtaką rajono savivaldybės sprendimams. Ką jau kalbėti apie bendrovės „Komforta“ veiklą – buvusi mero bendrovė iki šiol gauna pajamas už karšto vandens skaitiklių Ukmergės rajone keitimą. Todėl nestebina praėjusiais metais net neteikus rajono tarybai svarstyti mero vienasmeniškai atmestas buvusio šilumos ūkio nuomininko pasiūlymas. Pastarieji siūlė keisti „Ukmergės šilumai“ priklausantį nereikalingą nekilnojamąjį turtą į karšto vandens skaitiklius (karšto vandens skaitiklių pakeitimo aktas žurnalo priedo 15 p). Skaičiuojama, jog vien dėl to „Ukmergės šiluma“ kasmet neteko apie 200 tūkst. litų, o kas kelerius metus bendra reikalingų investicijų suma (pakeičiant visus skaitiklius) pasiekia apie pusę milijono litų.
Visgi, net ir skeptikai turi sutikti, jog būtent pasikeitusi rajono valdžia leido priimti sprendimus, kurie lėmė, jog jau 2013-ųjų rudenį ekstremali situacija buvo užbaigta, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pradėjo profesionalią rajono šilumos ūkio priežiūrą.
Apie įsisenėjusias rajono šilumininkų bėdas jau rašėme anksčiau, todėl net ir naujoji koalicija šildymo kainos neišbraukė iš rinkimų darbotvarkės. Tačiau negalime nematyti ir neįvertinti teigiamų pokyčių, jog viešas tyčiojimasis iš rajono gyventojų bent iš dalies buvo užbaigtas.
Albinas Juknys
